Poemos

 

Kazimieras Vaičionis

PIEMENAUJANTI KARALAITĖ IR JOS BALANDIS 

(POEMA APIE ŠVENTĄJĄ REGINĄ)

Šios eilės šventąjai Reginai

Lai skleidžias kaip rausvi jurginai,

Lai puošia našlaitėlę basą,

Šią didžią kankinę Elzaso!

1963-10-07

 

I

Namo parjojantį didiką

Liūdna tarnaitė pasitiko:

„O monsinjore, labą dieną!

Turiu jums dvigubą naujieną:

Pirma, kad šiandie, ankstų rytą

Jums gimė nuostabi dukrytė...

Nedžiūgauk, kilmingasis vyre, 

Nes jūs žmona devintą mirė!“

Ir žengia Klemensas pabalęs

Per slenkstį gedulingos salės.

Nors prie velionės šešios žvakės, 

Bet jam tamsu, jis lyg apakęs, 

Iš liūdesio jis lyg užmigęs, 

Bet šaukią jį kažkas iš vygės,

Jam tiesia putniąją rankytę

Meili – daili, maža mažytė.

Ją tėvas paima ant rankų, 

Nors sielvrtas jo širdį tranko,

Bet džiūsta ašara ledinė

Palietus kūdikio krūtinę.

Kai draiko tėvo bakenbardą,

Jis šypsosi, jai ieško vardo:

„Tu - karalaitė! Tu - Regina!

Lai Jovio skydas tave gina!

Bet dukrą neilgai myluoja:

Jo žirgą jau tarnai ginkluoja, 

Jau sargas pilį atidarė, 

O jis skubiai tarnaitei tarė:

„Pašauksi Oną pas Reginą, 

Lai ši senutė ją augina,

Nes ji draugavo su velione...

Sudie! Aš leidžiuos į kelionę.“

Prie vartų juodbėris sužvingo, 

Ir Klemensas ilgam pradingo.

O šunes, vos išleidę poną, 

Apstoja juodaskarę Oną.

Laižydami jos ranką seną

Iš džiaugsmo uodegas viksena...

 

II

Jau daug ką suprato bajoro mergaitė, 

Nes jai šeštų metų pirmoji savaitė

Ji žino, kad josios tėvelis karingas,

Kad jo legionas toli, Lotaringuos,

Ji žino, kad motinos vardas - Marija,

Minėdama ją ašarėlę nuryja.

Kai guli senutė prie krosnies nuvargus,

Jinai nebeklausia, kur angelas sargas.

Jinai katinėlio negriebia už ūsų,

Jau sukalba visą „Tikiu“, „Tėve mūsų“.

Svetainėj, prie durų ji stovi nustebus,

Nes čia prieš ją šaiposi marmuro stabas.

Jis rankoje vynuogių kekę kiloja, 

Jai rodo pakeltą kaip asilo koją.

Ir bėga mergytė į barzdą jam spjovus,

Palikusi Bakcho kvailysčių prajovus.

Bet, kai jos geroji senelė nemato,

Ji mėgsta pažaist su stabukais penatų:

Ne kartą jiems nusuką ilgąją ausį,

Paskui pasislėpus baltai juos nuprausia,

Ir šiuos dievukus, sargus namo žarijų,

Suklupdo mokindama „Sveika Marija“.

Ir taip du pasauliai kas valandą grūmės

Dėl vaiko širdies šiuos pagoniškuos rūmuos

Tačiau ir stabų aplinka išaugino

Didžiąja krikščione mažytę Reginą.

Ne veltui budėjo maldinga plebėja,

Ne veltui tiek daug apie Kristų kalbėjo.

III

Kai vasaros lietingą naktį

Kieme sulojo ir sužvingo,

Pagriebusi vaškinį dagtį

Ji bėga prie pakeleivingo,

Bet štai, pamato ne kaimietį,

Ne žemdirbio rudinę dryžą, 

Pažįsta šitą šalmą, ietį...

Ak, papa, mano papa grįžo!

Tas karžygio glėbiu plačiuoju

Prispaudžia dukrą prie krūtinės;

Jos kaktą, plaukus išbučiuoja

Jos tėvas – sapnas pirmutinis, 

Ji vėl jo žilą barzdą draiko,

Bučiuoja duriančias jo lūpas...

„Regina, mano mielas vaike!”

Juos kelia džiaugsmo geras ūpas.

Bet džiaugsmas tai rudens saulytė,

Kuri minutei pasirodo.

Po to vėl šalta, ima lyti

Iš juodo debesynų klodo.

Rytojaus dieną tėvas sako:

-Regina, mokytis tau reikia,

Juk metai šešeri sukako...

Ir atvedė pagonę graikę.

O gerą auklę juodaskarę

Nuo vaiko tučtuojau atstatė.

Už „prietarus“ piktai ją barė:

-Išeik iš čia, kur akys mato!

Net atsisveikinti užgynęs

Ir užrakinęs savo vaiką,

Išvijo Oną, o Reginos 

Širdis liūdėjo visa laiką.

Jai aiškina pikčiurna graikė

Apie Platoną, Demokritą,

Nors nesupranta, bet juk reikia 

Jai mokytis nuo pačio ryto.

Ne kartą popiečiais rugsėjo

Ją graikė sodan atsivedus,

Paskaito apie Odisėją,

Apie karus iš Ilijados.

Po mėnesio gabi mergaitė

Gražiųjų pasakų Homerą

Pati lengvai iš knygos skaitė

Sode, kur vyšnių lapai šnera.

Išeiti pas vaikus į gatvę

Ta senė ir pats tėvas gina:

Tegu tyra namų vienatvė

Dievų tikėjimą brandina!

Kai tėvas kalba apie Herą,

Apie Saturną ir Junoną,

Jai pasidaro taip negera,

Tas primena jai vargšę Oną:

Kaip meldėsi su ja kas rytą

Į savo angelėlį brangų,

Kad ją pas Dievą užtarytų,

Nuvestų ją greičiau į dangų.

IV

Pas Klemensą, žymų patricijų Galijos

Kas metai suruošdavo balių.

Per tas iškilmingas šventes – Bakchanalijas

Pagerbdavo vyno karalių.

Čia rinkdavos tūzai Elzaso aukštuomenės:

Visi karininkai, teisėjai.

Pagal etiketą gradacijos luominės

Net prėtorius žodį tesėjo.

Ir štai atidarant pradžios ceremoniją,

Įžengę į šventąją salę,

Dievaičiams visi pagarbiai pasiklonyja, 

Užgieda tris kart Bakchanalę.

Ilgai jų nelaiko dievaičius išvardijęs

Net rūmų šventikas užkimęs:

Juk vynas ir dainos, juk šokiai ir orgijos

Svečių pagrindinis troškimas.

Štai veda pats tėvas vienintelę dukterį,

Prieš stabą gražiai atsiklaupia,

Išeidams prie durų pats prėtorius lukteri,

Nutyla svečiai susikaupę.

-Vaikeli, nejau tu maldos nebeatmeni,

Kaip Bakchui už derlių dėkoja?!

-O ne! Aš neklaupsiu prieš marmuro akmenį,

Prieš spardančio asilo koją!

Ir ji pagal senąjį užmirštą paprotį

Apspjauna nekenčiamą stabą.

-Tėveli, kam garbini nuogąjį beprotį?!

Sumišusi salė nustebo...

-Dievaitį ir tėvą tu, išgama, žeminsi?!

Bjaurybe krikščioniško raugo!...

Pats prėtorius nuulenkė plaštaką Klemenso,

Valdydams įtūžusį draugą.

Mergaitė jiems šaukia kaip tikras oratorius

Nors kraujas užlieja blakstienas:

-Ir Bakchas, ir Marsas, galva imperatoriaus

Yra tik žaislai, bet ne Dievas!

Neklaupsiu prieš juos, tiktai prieš Išganytoją,

Kurs mirė prikaltas prie kryžiaus.

-Iš mano akių tuč tuojau išvaryti ją!

Jis puola užmušt pasiryžęs.

Nors prėtorius Klemenso kumštį laikydamas

Mergaitę nustumti mėgina,

Bet tėvas jos plaukus, jos ranką tampydamas,

Išgrūda į gatvę Reginą.

Vienuolikos metų gražuolis Olibrijus,

Teisėjo sūnus nusišypso.

Jis šaukia prie durų visai netoli prie jos:

-Kam ginčytis – bartis dėl gipso?!

V

Kur akys užmatė, ji bėgo ir ėjo,

O ašaros karčios per veidus riedėjo.

Bet į kurią pusę, į bet kurį šoną

Jai eiti? Kur rasti tą gerąją Oną? !

Ji bėgo per kalnus, per tolimą mišką,

Gal ten sužinosi apie tą moteriškę?

Sušalo, pavargo, išalko, ištroško,

Ir žiūri į girioje ėdančią ožką.

Stirnelė, prikirtusi kiškio kopūstų,

Nubėgo, o vėjas smarkiau ėmė pūsti.

Jau šakos linguoja, jau merkias gėlytė,

Jau temsta, žaibuoja ir pradeda lyti.

Bet kur prisiglausti išvytai našlaitei?!

Ji dreba po ąžuolu kalno pašlaitėj,

Ji kiurkso prie medžio šaknų prisišliejus,

Per naktį jai liūdesio ašaros liejas,

Jos teka – nurieda, atrieda ir teka,

Nes tėvo, taip mylimo tėvo neteko.

Nors skausmas ir šaltis jos sąnarius diegia,

Bet ji po medžiu susirietus užmiega.

Prieš ją debesėliai danguj susiklosto

Į tekančios saulės karališką sostą,

Aplink spinduliai išsiskleidžia taip ryškiai,

Ant mėnesio stovi graži moteriškė,

Žvaigždutės žėruoja iš josios vainiko,

O melsvas drabužis labai jai pritiko

-Aš tavo mama, o tu būk mano vaikas,

Ateik pas mane, kai išauš tavo laikas,

Atbėk, aš nušluostysiu sumuštą veidą,

Bet tavo saulutė dar nenusileido.

Ji saulės keliu bėgte bėga pas mamą,

Sugriuvo... ir žiūri – senelė čia gano.

Pulkelis avyčių: jos baltos ir juodos...

Namelis... ir kaminas rūksta kaip puodas.

Ji bėga, nes gerąją auklę pažįsta,

Jau veria duris... durys rožėm pražysta.

Auksinis raktelis... namelis toks mažas...

Greit keičiasi vaikiško sapno miražas:

Raktelį pasuko ranka išsigandus,

Ir štai... iš namelio išskrido balandis.

Jisai daug baltesnis už žvilgantį sniegą,

Snapelyje rožė nusvirusi miega:

Sparnai kruvini priešais ją išsiskėtę.

Jai rodo krūtinėn įspaustą erškėtį.

Ji rauna erškėtį, sukruvina pirštą,

Ir verkia, kol giesmę balandžio išgirsta:

-Esu prislėgtųjų širdžių Kunigaikštis,

Aš rodau tau kelią, patsai jį išvaikštęs;

Aš – Kristus, kuris muo mažens tave gina,

Skubėk pas mane našlaitėle, Regina!

Ateiki manosios širdies karalaite, 

Skubėk į šventųjų ramybės pašlaitę,

Į Viešpaties veido negęstančią saulę

Artėki, bet šalinkis pikto pasaualio!

Mergaitė nubunda, akis pasikrapšto,

Atsimena sapną tarytum iš rašto,

Ji viską supranta, jau žino, kur randas

Senutės namelis: juk sakė balandis,

Kad reikia jai eiti tiesiog į saulytę,

Bet saulės nėra... jau vėl pradeda lyti.

Priėjusi atvirą miško palaukę

Ji žiūri kaip saulė iš debesio plaukia;

Ji kopia į kalną, į šviesiąją pusę,

Kojytės pavargo, krūtinė užduso.

Nors baisiai kankina nenuorama alkis,

Bet eina pirmyn, maldoje susitelkus.

Ir štai, gale miško, už liepų, prie kelio

Priea regėtą per sapną pirkelę.

Kaip verdantis puodas čia kaminas rūksta,

Iš gardinio pulkas avelių ištrūksta.

Senutė avis nuo darželio nuvaiko

Ir žiūri nustebus į raudantį vaiką:

-Tai tu čia, uogele, tai tu čia, Regina?

Ir savo dukraitę karštai apkabina.

VI

Palaiminta tu, ankstyvoji jaunyste,

Kai džiūgaut dar moka širdis nekalta!

Lai tavo svajonių žiedai nenuvysta

Lai jų nenubarsto net karsto lenta!

Pas auklę – močiutę Regina laiminga,

Jai gano avis dešimtuosius metus.

Kai avys priėdę pulkely suminga,

Ji skaito ir skaito šventuosius raštus.

Nudžiugus šventųjų gyvenimus skaito

Ir trokšta numirt kaip drąsi kankinė.

Ir ją kaip Agotą žarijos įkaitę

Lai drasko, lai plaka vielų vytine.

Kad ji kaip Ikonijos Teklė pakliūtų

Į duobę gyvačių, nuodingų žalčių,

Dėl Kristaus jinai nebijotų nė liūtų,

Nė sėst ant „ekvuleo“ laukiant kančių.

Nors bandą avelių pakrūmėje saugo,

Bet skraido su didvyrių žygiais mintis.

Taip metai po metų svasia jos išauga,

Gražėja jos veidas, skaistėja širdis.

Močiutė vargų išvagota paseno,

Tačiau vis darbuojasi prie mezginių

Ji moko Reginą gyvenimo meno,

Kaip tobulint sielą suteikia žinių.

Senutė po metų našta jau sulinko,

Regina ją slaugo, jai neša vandens;

Tačiau taip ramiai jai gyvenimas slinko

Tik lig septynioloktų metų rudens.

VII

Išbėgo mergaitė, kad auklė susirgo,

Jai uogų parnešt į miškelį basa.

Štai žiūri…patricijus jaunas ant žirgo:

Sumišus prisidengė veidą kasa.

-O kas tu, gražesnė už nymfą drijadą?!

Parodyki savo skaisčiąsias akis!

Krepšelis iškrito, ji žodžių nerado, 

O ką gi vargšelė didžiūnui sakys?!

Akių danguje tyros ašaros mirga,

Parausta veideliai varsa putinų.

-Miškų karalaite, eikš, sėski ant žirgo:

Tavęs čia palikti aš neketinu.

Tas raitelis ją už juosmens pasigrobęs,

Tvirtai apkabina laikydams balne

Nuslysta mergaitės skarelė iš drobės,

Ji prašo: ”Paleisk pas senelę mane!”

-Paleisti tave, o gražioji Venera?!

O ne! Tik neverki! Gana jau gana!...

Olibrijaus rūmuos tau bus labia gera:

Tu būsi šio krašto valdovo žmona!

Tu būsi turtinga, paskendusi aukse...

Tau lenksis lig žemės tarnaitės – tarnai.

Tą savo senelę Elzase sulauksi,

Nes, rodos, ir tu ir jinai iš tenai...

Jis ima palaidus jos plaukus kedenti,

O lūpomis siekia veidelį bučiuot:

-Regina, aš tą bakchanalijų šventę

Su tėvu pas jus esu buvčs svečiuos.

Neverk, nesipurtyk, pikta karalaite,

Aš – mirusio tavo gynėjo sūnus:

Mačiau, kaip tos lūpos iš pykčio įkaitę

Apspjovė dievaičius, kaip tėvas ūmus,

Sumušęs tave už kasų grubiai tąsė,,,

Bet pernai susirgęs jis verkė dukters...

Ne jam tave radęs į gimtą Elzasą

Lyg deivę vežuos, ideale moters!

-Dėl Dievo, prašau praeities nepriminki,

Nes širdį man drasko senoji žaizda!

Ją raitelis stengias juokais nuraminti,

Bučiuodamas ašaras josios veide.

Tačiau ašarėlės vis rieda ir rieda...

Jai rodos, kad viskas čia vyksta sapne.

Virš medžių pralėkdamos gervės užgieda,

Šuoliuodamas žirgas juos supa balne.

Tu būki širdy ir toliau katalikė:

Aš pats nežinai kokiam velniui tikiu.

Karštai nepriimsim tikybos dalyko,

Tiktai pasmilkysim dievams dėl akių:

Taip Decijaus ediktu mums įsakyta,

Esą, tai piliečių šventa pareiga...

Svarbu, kad laimingi mylėtum kits kitą...

Jai šnabžda į ausį jo lūpos degą.

-Mylėti tave niekada neišdrįstau,

Paleisk mane vargšę, kilmingas žmogau!

O gelbėk mane, sužadėtini Kristau, 

Išgirski našlaitę aukštasis dangau!

Ir džiaugsmas atstumto jaunuolio užgeso,

Jis baras: - Tu didelę klaidą darai!

Kas niekina meilę valdovo Elzaso

To širdį suplėšys tarpeklių arai!

Išmesk iš saves tuos kliedėjimus vaiko

Nes Kristus – tai vargšų svajonė tuščia!

Kodėl tie sapnai tavo meilę sulaiko,

Kam laimę pražudo beprasmė kančia?!

-Ne sapną – svajonę, ne tuščią miražą,

-Bet gyvąjį, mylintį Kristų myliu!

-Tiesa, kad aš vaikas: jėgų man taip maža,

Tačiau dėl jo meilės aš viską galiu!

Olibrijus nieko daugiau nebesakė,

Tik jodams kovoja patsai su savim: 

-O kaip pasielgti su šia mėlynake?!

Paleisti? O gal atiduoti žvėrim?!...

Jo įžesitas protas prieš širdį kovoja,

Jis mąsto, o mąstant juk keičias planai.

Ir štai, savo rūsčiąją pilį prijoja,

Kur jį pasitinka tarnaitės – tarnai.

VIII

Jis visą retoriką jai išmėgina,

Grasina, vilioja ir gundo;

Jis kaip gladijatorius priešais Reginą

Grumtynėse mirtino rundo.

Tačiau ji tvirtesnė už Alpių granitą

Atlaiko šią tardymų naktį,

Nors spardo ir plėšia nuo kūno suknytę,

Nors rykštėmis pradeda plakti,

Ji žiūri į dangų...be skundo ji stovi

Po budelio kruvina rykšte.

Štai, tapo skaudžiausia, bet didinga tikrove

Reginos svaja vakarykštė.

Ją stumia į karcerį...sunkiasi kraujas,

Bet džiugesio ašaros byra.

Ji meldžiasi: sieloje naujas ir naujas

Paguodžiantis vaizdas išnyra.

Štai mato ji aukštą ir šviečiantį kryžių...

Virš kryžiaus baltesnis už sniegą

Į ją balandėlis sparnais atsigrįžo...

Ji girdi tarytum per miegą:

-Sveika būk, Regina, protinga mergaite!

Nors tavo dorybę jie tardo,

Esi tu tikroji dangaus karalaitė,

Ne vien tik iš skambančio vardo.

Nes tavo tvirtumas Aukščiausiam patiko,

Jis angelus Jo sužavėjo.

Kantri ir skaisti tu verta šio vainiko,

Kurį mylimasis žadėjo.

Ji klausos ir stebis, ji džiaugias ir bijo,

Jau tolsta stebėtinas vaizdas...

Nejau tikrai sapnas? Bet žiūri pagijo

Ant kūno krujavusios žaizdos.