Psalmynas

Kun. Kazimieras Vaičionis 

Psalmynas 'Giedokime Viešpačiui'

    Šios laisvai sueiliuotos psalmės buvo išverstos 1949-1959 metais iš lotyniškojo brevijoriaus, atsižvelgiant ne tik į jų pažodinį tikslumą, kiek į jų nuotaikos laisvą perkėlimą į mūsų laikus, akcentuojant iš istorinių tobulybių tebeaidintį Dievo Tautos dialogą su Kūrėju. 

    Dievo tauta jam giedojo visose situacijose: ir kurdama savo laisvą gyvenimą, Salamono laikais statydama Viešpaties šventovę, ir Babilonijos vergijon ištremta, ir grįždama į Tėvynę, ir svajodama vėl atstatyti Viešpaties šventovę. Giedojo per visą savo istoriją.

    Giedokime su Dievo Tauta ir mes, tęsdami tą pačią žmonijos istorijos giesmę Dievo garbei, kurdami sau ir ateinančioms kartoms Jo laiminamą Laisvę, Teisingumą ir Taiką. 

PSALMĖS /laisvi vertimai/

1 psalmė

Palaimintas vyras, kuris nesiklausia

Taryboj bedievių minios, 

Nestoja ant kelio piktybių juodžiausių, 

Nesėda į kėdę klastos, 

Bet dieną ir naktį jis džiaugias paskendęs

Akivaizdoj Dievo tiesų, 

Supratęs, kad čia tikras atsakas randas

Gyvenimo mįslių visų.

Jis stovi stiprus, lyg tas milžinas medis, 

Išaugęs prie upių vandens, 

Kurs savo metu gerą derlių išželdęs

Nevysta pagairėj rudens.

Ir visa, ką daro, jam sekasi puikiai -

Bedievių - ne kas reikalai:

Jie blaškos kaip vėjo nešiojamos dulkės, 

Kaip vėtomi šonan pelai.

Taip Viešpaties teismas, piktuosius atskyręs, 

Šalin nuo gerųjų statyts, 

Juk kelias šventųjų Jo saugomas, tyras, 

Bedievių takai - pražūtis.

2 psalmė Quare fremuerunt Gentes?

Kodėl vis maištauja pagoniškos tautos, 

Kam ruošia planus, taip klastingai tuščius?!

Pasaulio valdovai slapčia susibaudę

Jau kreipia prieš Viešpatį savo planus.

Sukilę prieš Dievo Vienintelį Sūnų, 

Jie geis su dangum neturėti ryšių.

Laikys tačiau amžiais pasaulio karūną

Patsai Pateptasis - Karalius širdžių

Sėdėdamas soste dangaus viešpatijų,

Jis juoksis iš žemės tuščių pastangų

Nuversti Jo valdžią melu kalavijo

Visų surinktų, suvarytų pulkų.

Ir priešų minia sudrėbės nusigandus, 

Kai Viešpats rūstybėje žodį ištars, 

Kariuomenė žus verkimu apsidengus, 

Vadai tarp savęs maišaty nesutars.

Kalbėdams tautoms pranašaus pats Praamžius

Ir savo padangtę ant žemės išties: 

"Patsai pastačiau šį Karalių per amžius

Ant šventojo kalno, Siono pilies!"

"Tu mano Sūnus! Pagimdžiau Tave šiandie, 

Priimk paveldėjimą mano vardu

Tautas, kurias gainiojo, vargino, engė

Ir siuntė vergaut iki žemės ribų.

Lazda geležinė dešnėj Tavo rankoj, 

Pakilus ženklan amžinosios valdžios, 

Kaip puodžiaus šukes tegu daužo ir tranko

Visus, kas sukils prieš Tave ir burnos."

O žemės teisėjai, vadai ir karaliai, 

Vėl garbinkit Dievą su baime šventa, 

Tarnaudami Jam taip valdykite šalį, 

Kaip valdo teisinga Aukščiausio ranka. 

Ginklauti tiesa ir širdies neklatybe

Jūs nebepameskite Laisvės kelių!

Nekraukit, nešaukite Dievo rūstybės

Ant savo galvų ir ant savo tautų!

3 psalmė 

O Viešpatie Dieve, kiek daug piktų priešų,
Kiek daug prispaudėjų apstojo mane:

Jie gena, medžioja, visur manęs ieško

Ir sako: "Pats Dievas negelbės jam čia!"

Tu- mano garbė, Tu- laimėjimo skydas, 

Tu prislėgtą galvą aukštyn man keli, 

Kad šaukčiaus Tavęs, šventas Dieve Galybių, 

Tu Pats iš kalnų atsiliepti žadi.

Suvargęs, nuliūdęs gulėjau, miegojau, 

Bet Viešpačiui žadinant, vėl pabudau.

Nors priešai įtūžę aplinkui apstojo, 

Aš pergalės viltį pas Dievą radau.

Ir štai, pas mane jau laimėjimas žengia, 

Jau Viešpats čia pat, taip arti, prieš akis, 

Jis priešų gretas jau užgavo į žandą

Ir išmušė amžiams plėšriųjų dantis.

Atminkit, žinokit visų ainių ainiai, 

Kad Viešpats yra su jumis visados, 

Kad budi Jo ištiestos rankos palaimai, 

Kad gina jos šventą ramybę tautos.

4 psalmė 

O Viešpatie mano, o Dieve teisingas, 

Kurs man prispaudimuo davei tiek erdvės, 

Išgirsk mano maldą ir būk gailestingas, 

Kuomet prie Tavęs mano šauksmas atlėks.

Lig kolei, li kolei mylėsit tuštybę

Ir melo ieškosit, pasaulio vaikai?

Lig kolei jūs manąją garbę pamynę, 

Po kojomis vaikiosit, trypsit piktai?!

Žinokit, kad Viešpats nuo jūsų atskyrė

Teisingąjį sau dėl didesnės garbės,

Todėl aš šaukiu ir šaukiu širdies tyruos,

Tikrai mano balsą pats Dievas girdės.

Bijokit, drebėkit, nebenusidėkit, 

Ir guoliuose savo svarstykit širdy, 

Kaip tikrąją auką atnešę sudėsit, 

Ilsėdamies Viešpaties Meilės glėby...

Štai daugelis klausia: "Kame žmogaus laimė?"

"Kas neša, kas rodo ramybės laikus?"

O Dieve, parodyk išganymo saulč

Ir šventąjį Veidą atkreipki į mus!

Ir kai pagausėjo mums duoma ir vynas, 

Kai Pats mano širdį džiaugsmu maitinau, 

O Dieve, kurs duodi saugumą gyvybei, 

Tavy aš ilsėsiuos užmigęs ramiai.

5 psalmė Verba mea auribus percipe, Domine

O Dieve, suprask mano šauksmą giliausį,

Tegu mano žodžiai pasieks Tavo ausį.

Tau auką paruošęs aš laukdamas stoviu,

Kad rytmečio maldą išgirstum, Valdove.

Tu, Dieve, nemėgsti žmogaus nedorumo, 

Piktam nepasiekti Tavęs, Tavo rūmo, 

Nes Tavo akivaizdos vengia išdidūs,

Koktu Tau, nedorus jų darbus išvydus.

Baudi- pražudai Tu klastingą melagį,

Bjauries prieš žudiką, skriaudėją ir vagį.

O aš tik dėl Tavo bekraščio gerumo

Įžengęs į prieangius šventojo rūmo,

Baimingai parpulsiu prieš Tavo bažnyčią,

Tave adoruosiu ir garbinsiu šičia.

Tu pats mane veski į šventą teisumą,

Ištiesink man kelią nuo priešų suktumo.

Jų lūpose nėr nė krislelio teisybės,

Jų širdys - tamsioji bedugnė tuštybės, 

Jų burnos - kaip dvokaintis atviras karstas,

Liežuviai - klasta, pataikaujantis kerštas...

O Viešpatie, teisk juos, lai žus jie nuo savo 

Klastingųjų kėslų, kuriuos suplanavo.

Juos tremk, nugramzdink: jų kalčių jau per viršų,

Juk jie prieš Tave pasikėlė įniršę.

Bet tie, kas Tavy savo viltį sudėjo, 

Lai džiūgaus per amžius dėl savo Gynėjo, 

Lai džiūgaus, kam mielas yra Tavo vardas, 

Nes Tavo malonė - jų skydas, jų kardas.

Requiem...

Lai Tavo akivaizdos saulė jiems šviečia, 

Jų sielas į amžiną taiką pakviečia.

6 psalmė Domine, ne in furore Tuo arguas me

Nebausk manęs Viešpatie, niršdamas baisiai,

Lai Tavo rūstybė manęs nenuteisia, 

Bet pasigailėk, nes aš silpnas dejuoju, 

Sugydyk, nes aš visais kaulais svyruoju.

Dvasia mano dreba, jau nebeišlaiko, 

O Viešpatie Dieve, iki kurio laiko?!

Atgręžk savo veidą, išgelbėk gyvybę

Per savojo gailestingumo galybę, 

Nes kas Tavęs šaukias kape, jau numiręs?!

Pavargo rauda, nes kas naktį ji plovė

Tik ašarų upėje mirkstančią lovą.

Iš skausmo aptemo išdžiūvusios akys, 

O žvilgsnis suseno tarp priešų patekus.

Palikit mane, nedorybės veikėjai,

Nes mano randų balsą Viešpats girdėjo,

Jis maldą išklausė. Lai gėdis ir dreba

Visi mano priešai iš gėdos suglebę.

Vietoje "Requiem aeternam"...

O Viešpatie,  duoki jiems amžiną šviesą, 

Kurie puldami, bet vis ėjo į tiesą.

7 psalmė Domine, Deus meus, in ta speravi

O Dieve, aš pas Tave prieglaudos ieškau, 

Išgelbėk mane nuo gainiojančių priešų, 

Kurie tartum liūtas mane sudraskytų, 

Man nesant gynėjo, kurs juos sulaikytų.

O dieve, jei bloga ką būčiau padaręs

Ir jei neteisybe man rankos nešbarios, 

Jei tam, kurs man taiką, ramybę linkėjo, 

Širdim nedėkinga piktu atmokėjau, 

Jei toks aš, nors priešą esu išvadavęs

Ir jam priežastie neapkęst nesu davęs, 

Tad lai jis suggauna mane ir po koja

Gyvybę ir garbę į dulkes niokoja.

Pakilki, o Dieve, lai rūstauti ima

Tavasis narsumas prieš jų įnirtimą!

Nubauski, kad teismą, įvykdytum viešą,

Tautų vidury ir pakilęs virš priešo.

O teisk mane, Dieve, savąja teisybe

Nuspręsk pagal mano paties nekaltybę,

Kad liautųs nedorėlių pyktis klastingas, 

Sustiprink nekaltą, o Dieve teisingas, 

Kurs širdis ir inkstus žmpnių tyrinėji, 

Tu būk mano skydas, teisiųjų Gynėjau!

Juk Dievas teisingas, Jis teist nenustoja, 

Kasdien jo kantrioji rūstybė grūmoja.

Jei kas nusigręš užkietėjusiu sprandu, 

Prieš tą Viešpats virpantį kardą galanda,

Prieš tą savo ištemptą lanką nutaiko,

Kurs ginklą mirties - strėlę uždegtą laiko.

Štai, šitas, kuris neteisybę pradėjo,

Kurs nėščias piktuoju, kurs melą perėjo,

Kurs iškasė duobę, maskuodams dėl kito, 

Patsai į jos gilią bedugnę įkrito.

Jo pyktis ant pačio galvos griūdams grįžta, 

Viršugalvį slegia paties melagystė.

Aš Dievo teisybę pagarbint keliuosi, 

Aukščiausiojo Viešpaties Vardui kankliuosiu.

Requiem aeternam...

Lai Viešpats suteikia tiems amžiną taiką, 

Kurių nekaltumą Jo teismas palaiko.

In paradisum

Į amžino džiaugsmo tėvynę

Telydi tave angelai:

Lai rožiniam savo žvaigždyne

Tavęs pasitikti mielai

Kaip laukiamo mylimo svečio

Kentėtojų choras išeis,

Giedodamas Viešpačiui ačiū

Tau šventojo palmę įteiks.

Jeruzalė, miestas gyvųjų

Jau  laukia atvėręs vartus...

Nutils greit rauda artimųjų,

Juk baigės tau kelias kartus.

Tu Lozoriaus ašaras liejjai

Skandinančio skausmo srove

Tegu angelai ir šventieji

Ramybėn palydi tave.

Ramybėj žaizdų Avinėlio

Ilsekis po kelio sunkaus,

Laisvoji dangaus balandėle, 

O siela teisingo žmogaus.

11 psalmė salvum me face, Domine, quoniam defecit sanctus

O Viešpatie, gelbėk, nes jau visiškai

Neliko teisingo žmogaus.

Vis mažina, siaurina žemės vaikai

Bet kokią teisybę dangaus.

Vien paiką tuštybę tiesiog į akis

Išmoko jis taukšt kits kitam.

Klastingos jų lūpos, melagė širdis

Jautri tik skambiems plepalams.

O, Dieve, rėksnių liežuvius išblaškyk, 

Užkimšusdams snukius jų klastos;

Lai jų gražbylystė nutilus, išsyk

Burnojimų Tau nekartos!

"Mes garbinam galią vien savo kalbos, 

Juk Lūpos tai mūsų pačių.

Koks Viešpats?! Nėra Sutverėjo gamtos,

Tai produktas mūsų minčių."

Ir Viešpats prabyla: "Ateisiu tuojaus, 

Pakilsiu vaduot iš skriaudų.

Dėl skurdo dėl skausmo užguito žmogaus, 

Kurs meldžiasi nuolankumu."

Lyg tyras sidabras, ištirtas ugny

Aukščiausiojo žodis tiesus, 

Nuo žemiškų priemaišų mūsų širdy

Valytas septynis kartus.

O Dieve, nuo šios nedoros padermės

Apsaugoki mus amžinai.

Nedorėliai plinta, bet jie tiek laimės, 

Kiek šiukšlės pakeltos aukštai.

12, 13 psalmės Usquequo, Domine, oblivisceris me

Kodėl, mano Dieve, kodėl taip ilgai

Pamiršęs mane nusukai savo veidą?!

Lig kolei dūlėss mano sielos planai, 

Tas skausmas širdies, kurs manęs nepaleidžia?

 

Lig kol priešas šėls virš manęs išdidžiai?

Apšviesk man akis ašarotas, Kūrėjau, 

Kol dar neužmigdė be laiko kapai, 

Kol netarė priešas: "Aš jį nugalėjau!"

Jei aš susvyruočiau iš kelio tiesaus, 

Kaip džiaugtųs, šaipytųs žiaurus prispaudėjas, 

O Gailestingume, Tavęs aš laikaus, 

Dangun savo giedančią širdį pakėlęs.

13/14 psalmės Dixit insipiens in corde suo...

Kvailys piktaširdis pasakė: "Nėr Dievo!"

Ir genda, bjaurėja pasaulio vaikai:

Iš jų pastangų tik vieni plepalai, 

O gera daryti nėra anei vieno.

O Viešpats štai stebi visus iš dangaus:

Išminčių gal ras tebetrokštantį Dievo...

Visi nenaudingi, iškrypę lig vieno.

Reik gera daryti, o nėr tam žmogaus.

Liežuviais jie mala suktai ir klastingai, 

Jų lūpos - kaip apsido šnypščiąs gylys, 

Kaip atviras kapas - gašlus gomurys,

O kartūs keiksmai visą burną pripildo.

Praliet žmogaus kraują jie baisiai greiti,

Jų žingsniai - griovimas ir visos nelaimės.

Nei kelio taikos, anei Viešpaties baimės

Jų akys nejunta: žiaurumuos akli.

Ar niekšai nežino, kas drasko tėvynę?

Kas kramto ir ryja gyvybę tautos?!

Nei Dievo jie šaukias, nei alksta kovos, 

Tik dreba prieš baimės mažiausiąją žymę.

Juk Viešpats teisiųjų kartos neapleis!

Nors niekinat vargšą, bet jis išmintingai

Atranda pagalbą minutę lemtingą

Pas Viešpatį Dievą, kurs žūt jam neleis.

Kai Viešpats nuims sunkią naštą vergijos

Nuo savo tautos prislėgtųjų pečių,

Vėl džiūgaus Jokūbas po savo kančių,

Giedos Izraelis linksmybėj atgijęs.

14 psalmė Domine, quis habitabit in tabernaculo Tuo?

Kas gyvens Tavo, Dieve, buiveinėj?

Kas ilsėsis ant Tavo kalnų?

Kurs neuteptas žengs keliu meilės,

Kurs teisybę statys švelnumu,

Iš širdies kalbės tiesą, kaip dera,

Kurio lūpos be jokios klastos.

Linkės artimui savo tik gera,

Kurs nedaro kaimynui skriaudos,

Kuriam niekšai net sostuos karalių

Tiktai niekšai, nedorėliai bus,

Kurs pagerbs net ir vargšą prie kelio,

Jei tasai dievbijingas žmogus;

Kas prisieks neapgaudams nė karto,

Be palūkanų paskolą duos,

Savo artimo niekam nekalto

Už grašius niekada neparduos,

Kas taip elgsis, gaus pagarbą ainių,

Nepajudintas amžių audrų, 

Tas įžengs Tavo, Dieve, buveinėn,

Tas ilsės ant Tavo kalnų.

Štai kodėl taip pradžiugo manoji širdis, 

Iš linksmybės apsąlo liežuvis;

Ramiai ilsisi kūnas, kai gaubia viltis,

Kad gyvenimas mano nežuvęs.

Tu neleisi Patsai, kad šalti pragarai

Mano sielą tamsybėm apimtų,

Kad supuvusios žemės akli kirminai

Tavo prietelio kūną sukrimstų.

Man apreiškęs gyvybęs skausmingus kelius,

Apibersi džiaugsmu Savo Veido.

Prie Tavos dešinės džiugesys toks saldus

Amžinai mane gaubs nepaleisdams.

17 ir 18 psalmės psalmės. Diligam Te, Domine fortitudo mea.

 Dovydas dėkoja Viešpačiui už išgelbėjimą

Myliu Tave, Dieve, ir giedu Tau šlovę:

Tu - mano galybė, Tu - mano tvirtovė,

Tu- priebėga mano, Tu - laisvės Nešėjas, 

Vienintelis mano varge padėjėjas.

Viliuos Tavimi nepaviltas lig šiolei,

Tu mano glona, Tu garbės aureolė:

Tik Viešpaties šauksiuos, rankas į Jį tiesiu,

Ir būsiu vėl laisvas nuo priespaudos priešų.

apstojo mane sopuliai begaliniai,

Išgąsdino sielą blogybių šaltiniai,

Apsupo kančių pragariniai šešėliai,

Mirties ežerai prieš mane atsivėrė.

Visuos suspaudimuos tik Dievo šaukiausi,

Ir mano dejonės Jo pasiekė ausį.

Mūs žemė visais sąnariais sujudėjo,

Kalnų pamatai išsigandę drebėjo.

Jo veidas žerėjo ugninėm žarijom,

O dūmai Jo rūsčio liepsnojo ir rijo,

Jis žengė į žemę ir lenkėsi dangūs,

Švitėjo tamsybė Jo kojas pridengus.

jis kilo aukštyn debesy cherubinų

Virš vėjo sparnų šimtamylių, plunksninių.

Ir laikė tamsybė Jo būstą pridengus,

Sutemo nuo kylančio debesio dangūs,

Tačiau debesys prieš Jo žvilgsnį subiro.

Ledų trupiniais ir skeveldrom žarijų.

Kai Viešpats iš savo aukštybių kalbėjo,

Liepsnojo žarijos, ledai šokinėjo,

O strėlės žaibų iš visur pasipylė,

Blaškydamos drebančių priešų knibždynę.

Nuo Tavo rūstybės ir narso kvėpimo

Išdžiuvo gerklė vandenyno šaltinių,

Ir tapo nuogi pamatai mūsų žemės,

Kuri kančios dūmus ir kibirkštis vemia.

Atsiuntęs pagalbą Jis išvedė gyvą

Mane iš audringo žmonių vandenyno,

Ištraukęs iš rankų stiprių priespaudėjų,

Kurie manęs nekentė ir nugalėję

Kankino mane dienose prislėgimo,

Bet Dievas Pats gynė, globojo, ramino,

Panoro mane iš to sielvarto ilgo

Išvesti į laisvę platybių džiaugsmingą.

Jisai man atlygins teisybę ištyrės,

Nes štai mano rankos nesuteptos - tyros,

Nes saugojau Viešpaties šventąjį kelią,

Iš jo nekrypau nedorai nė žingsnelio,

Jo teismą prieš savo akis vis nešiojau,

Šventų patarimų nemyniau po kojom.

su juo be dėmės lig mirties ištesėsiu,

Apsaugotas nuo ištvirkimo puvėsių.

Man Viešpats atlygins, teisybę ištyręs,

Matydams, kad rankos nesuteptos - tyros.

Žmogus su šventais pats šventesnis daraisi,

O su nekaltais lyg nekaltas varžaisi,

 Tarpe išrinktųjų ir tu išrinktasis,

O gaujoj piktųjų suklupsi pirmasis.

Pažemintą tautą į laisvę pakvieski,

akims išdidžiųjų užmerkdamas šviesą.

Uždek manyje savo meilės žibintą

Ir švieski, kai mano širdy tamsa plinta.

Kuomet Tavyje mano siela nubunda,

Lengvai galiu pereiti sieną pagundų.

Jo kelias švarus, o Jo žodis ištirtas,

Po Jo apsauga ir silpniausias bus tvirtas.

Juk nėr kito Dievo be Viešpaties mūsų!

Tu vienas esi, Tu vienintelis būsi!

Tu savo galia mano strėnas sujuosi,

Ant kelio skaistybės net dulkes nušluosi.

Ir bėga mano kojos kaip biredžio eikliausio

Keliu šiuo į kalną šventumo aukščiausią.

Tu mano rankas ruoši - grūdini mūšiui,

Kaip lankas varinis kad aš įtemptas būčiau.

Parodęs globos ir išganymo veidą

Ir savo dešnės Tu manęs nepaleidi.

Tavoji drausmė mane moko ir veda,

Tikslingai nukreipusi viską į gera.

Pailginai mano žingsnius šimtašuolius,

Ir pėdsakus mano įamžins ant uolos.

Aš bėgančius priešus sučiupsiu, pavysiu,

kol jie visiškai nepražus, tol negrįšiu.

Sumalsiu, kad jie negalėtų pakilti,

Į nieką sutrypsiu po kojom kaip smiltį.

Tu savo galia mane sujuosei kovai

Ir puolančius priešus ant žemės pargriovei.

Tu leidai nedorėlių nugaras plakti,

Nutrenkt juos į jų neapykantos naktį.

Jiems šaukiant pagalbos, dangus negirdėjo,

Juos mindžiau į purvą lyg dulkes prieš vėją.

Pakėlei mane virš tautos priešingybių,

Paskirdamas galva pagonių valstybių.

Svetimšalių tautos klusniai man tarnavo,

Savi svetimėjo, mele vien šlubavo.

Pašlovintas Dievas, išganymo Viešpats 

Man laisvę suteikęs, o priešams toks griežtas,

Iškėlęs mane virš minios maištininkų,

Išplėšęs iš kraugerio užmesto tinklo.

Dėkinga širdim Dievo vardą galingą

Paskelbsiu tautoms savo psalmėm ir himnais.

Davei didžią pergalę, didelę galią

Tu Dovydui, kaip pateptąjam karaliui.

O koks maloningas esi jo ainijai,

Per amžius globodams ją visai žmonijai.

***********************************************************************************18 psalmė

Dangaus Dievo garbę lyg pasaką seka,

Ir gieda Jo darbus žvaigždėti skliautai,

Diena naujai dienai žodžius Jo pasako,

Naktis šnabžda nakčiai jų prasmę slaptai.

            Nėra juk šnekos taip didžiai iškalbingos

            Kaip Viešpaties žodžiai kūrybos darbų;

            Ir sklinda po žemę jų aidas slaptingas

            Nuo dangiškų tolių, pasaulio ribų.

Jis saulei pastatė žvaigždžių palapinę,

Ir tartum jaunikis iš guolio skaistaus,

Šis kelias ir ieško erdvių begalinių.

Kaip milžinas bėga jos džiausgmas eiklus.

            Jos kelias nuo krašto lig bėgančio krašto

            Apjuosia tamsybę bekraščio dangaus-

            Jos žingsnių greitumas ir karštis nemąžta,

            Ne taip kaip darbai trumpaamžio žmogaus.

Ir Viešpaties dėsnių darnumas gaivina

Nustebusį protą išminčių senų.

Net vaiko nubudus dvasia juos sužino;

Tvirti jie širdy prarastųjų žmonių.

            Jie tikslūs, jie aiškūs, ramina ir šviečia

            Prieš mūsų akis net tamsybių metu.

            Tyra Dievo baimė į sąžinę kviečia

            Ir Viešpaties tiesą gyventi kartu.

Ir meldžia dvasia, kad šis Viešpaties teismas

Valdytų maištaujančią širdį žmogaus

Tvirčiau, negu aukso ar deimantų geismas,

Stipriau nei troškimas saldžiausio medaus.

            Ir aš - Tavo tarnas šį teismą išvydęs

            Jį sąžinėj saugau uolus ir budrus.

            Išrauk, jei dar slepiasi daigas puikybės,

            Kad būčiau be nuodėmės, sveikas, švarus.

Žodžius mano lūpų priimmki, Kūrėjau,

Kai mąsto širdis, prie manęs būk šalia,

Nes Tu - mano Viešpats, nes Tu - Atpirkėjas,

Tu - mano buvimo kertinė Uola!

**********************************************************************************

24 psalmė. Ad te, Domine, levavi animam meam

Aukštyn pas Tave, Dieve, sielą pakėliau,

Nes vien Tavyje savo viltį sudėjau,

Todėl man iš gėdos nereiks raudonuoti,

Todėl netriumfuos mano priešai ginkluoti,

Nebus apvilti, kas Tavim pasikliovė,

Tačiau apsivils, kas maištaut nesiliovė,

Parodyk man, Viešpatie savąjį kelią,

Pamokyk eit vingiais ir mano takelio,

Lai Tavo tiesa mane veda, mokina,

Išganymo Dieve, vilties kasdienine!

Atmink savo gailestingiausį duosnumą,

Atmink savo meilę ir jos amžinumą,

Tik mano jaunystės klaidų neminėki,

Visur gailestinga malone lydėki!

Juk Viešpats teisingas ir geras be krašto,

Jis klystantiems padeda kelią surasti,

Romiuosius jis veda, nukreipdams į tiesą,

Klusniesims Patsai savo kelią nutiesia,

Visi Jo keliai yra meilė, teisybė,

Jei rodom Jo sandorai ištikimybę.

Dėk Savojo Vardo atleisk mano kaltę,

Taip didžią, kad pats negaliu prisikelti,

Tam žmogui, kurs Dievo bijodams dvejoja,

Jis Pats kelią rodo, pritaikęs dėl jojo,

To siela palaimą turėdama semia,

To atiniai paveldės žadėtąją žemę.

Jis tiems - paslaptis, kas Jo baimėj prinoko,

Kuriuos pati Viešpaties sandora moko.

Į Viešpatį krypsta maldaujančios akys:

Jis man atriš kojas, į pinkles patekus.

Pažvelk į mane akimi gailestinga:

Aš - vienas, prispautas, pagalbos man stinga,

Sunkus širdies sielvartas auga, didėja,

Ištrauk iš vargų, kurie sielą lydėjo. 

Matyk mano širdgėlą ir išvargimą,

Suteik maloningai kalčių atleidimą.

Pažvelki į priešus, kaip jų padaugėjo!...

Kaip baisiai manęs jie nekęsti pradėjo

Gyvybę išsaugoki man, Atpirkėjau, 

Kad gėdos nebūtų, jog pasitikėjau.

Tegu mane saugo tiesa, nekaltumas, 

Lai duoda vilties man Tavasis artumas, 

O Dieve, iš sielvarto gelbėk Tėvynę,

Lai Tavo malonė visus atgaivina.

***********************************************************************************vietoj "Requiem aeternam"...

O tiems, kurie krito kovoj pirma laiko, 

Duok amžiną poilsį, - likusiems taiką.

***********************************************************************************

129 psalmė De profundis clamavi

Iš pačios gilumos sugraudintos širdies

Į Tave, mano Dieve, šaukiuos!

Savo ausį atkreipk iš aukštybių pilies

Į šią maldą, supintą varguos.

Jei žiūrėsi griežtai, į kaltumą žmogaus, 

Kas galės atlaikyt prieš Tave?!

O kiek daug aš radau atlaidumo kantraus

Net ir baudžiančiam Tavo teisme!

Ir labiau nei naktinė sargyba aušros

Aš tamsoj nuodėmingos širdies

Laukiu Tavo, o Viešpatie, žodžio šviesos, 

Laukiu gelbstinčio Tavo peties.

nuo aušros lig tamsos kasdieninės maldos

Tauta kelia į dangų akis.

Aklame jos šauksme nuolatinės raudos

Tu esi jos laiminga viltis.

Pas Tave atlaidumas kaip jūra gilus, 

Tu Malonės vienu lašeliu

Išvaduosi iš pančių tėvynės pečius, 

Tu išrausi šaknis mūs kalčių.

(bus daugiau)

Šaltinis: Psalmynas (kazimierasvaicionis.blogspot.com)