17 ir 18 psalmės

Kun. Kazimieras Vaičionis. 

17 ir 18 psalmės. Diligam Te, Domine fortitudo mea.

 Dovydas dėkoja Viešpačiui už išgelbėjimą

(Psalmynas sukurtas lageryje, tremtyje 1949-1959 m.) 

Myliu Tave, Dieve, ir giedu Tau šlovę:

Tu - mano galybė, Tu - mano tvirtovė,

Tu- priebėga mano, Tu - laisvės Nešėjas, 

Vienintelis mano varge padėjėjas.

Viliuos Tavimi nepaviltas lig šiolei,

Tu mano glona, Tu garbės aureolė:

Tik Viešpaties šauksiuos, rankas į Jį tiesiu,

Ir būsiu vėl laisvas nuo priespaudos priešų.

apstojo mane sopuliai begaliniai,

Išgąsdino sielą blogybių šaltiniai,

Apsupo kančių pragariniai šešėliai,

Mirties ežerai prieš mane atsivėrė.

Visuos suspaudimuos tik Dievo šaukiausi,

Ir mano dejonės Jo pasiekė ausį.

Mūs žemė visais sąnariais sujudėjo,

Kalnų pamatai išsigandę drebėjo.

Jo veidas žerėjo ugninėm žarijom,

O dūmai Jo rūsčio liepsnojo ir rijo,

Jis žengė į žemę ir lenkėsi dangūs,

Švitėjo tamsybė Jo kojas pridengus.

jis kilo aukštyn debesy cherubinų

Virš vėjo sparnų šimtamylių, plunksninių.

Ir laikė tamsybė Jo būstą pridengus,

Sutemo nuo kylančio debesio dangūs,

Tačiau debesys prieš Jo žvilgsnį subiro.

Ledų trupiniais ir skeveldrom žarijų.

Kai Viešpats iš savo aukštybių kalbėjo,

Liepsnojo žarijos, ledai šokinėjo,

O strėlės žaibų iš visur pasipylė,

Blaškydamos drebančių priešų knibždynę.

Nuo Tavo rūstybės ir narso kvėpimo

Išdžiuvo gerklė vandenyno šaltinių,

Ir tapo nuogi pamatai mūsų žemės,

Kuri kančios dūmus ir kibirkštis vemia.

Atsiuntęs pagalbą Jis išvedė gyvą

Mane iš audringo žmonių vandenyno,

Ištraukęs iš rankų stiprių priespaudėjų,

Kurie manęs nekentė ir nugalėję

Kankino mane dienose prislėgimo,

Bet Dievas Pats gynė, globojo, ramino,

Panoro mane iš to sielvarto ilgo

Išvesti į laisvę platybių džiaugsmingą.

Jisai man atlygins teisybę ištyrės,

Nes štai mano rankos nesuteptos - tyros,

Nes saugojau Viešpaties šventąjį kelią,

Iš jo nekrypau nedorai nė žingsnelio,

Jo teismą prieš savo akis vis nešiojau,

Šventų patarimų nemyniau po kojom.

su juo be dėmės lig mirties ištesėsiu,

Apsaugotas nuo ištvirkimo puvėsių.

Man Viešpats atlygins, teisybę ištyręs,

Matydams, kad rankos nesuteptos - tyros.

Žmogus su šventais pats šventesnis daraisi,

O su nekaltais lyg nekaltas varžaisi,

 Tarpe išrinktųjų ir tu išrinktasis,

O gaujoj piktųjų suklupsi pirmasis.

Pažemintą tautą į laisvę pakvieski,

akims išdidžiųjų užmerkdamas šviesą.

Uždek manyje savo meilės žibintą

Ir švieski, kai mano širdy tamsa plinta.

Kuomet Tavyje mano siela nubunda,

Lengvai galiu pereiti sieną pagundų.

Jo kelias švarus, o Jo žodis ištirtas,

Po Jo apsauga ir silpniausias bus tvirtas.

Juk nėr kito Dievo be Viešpaties mūsų!

Tu vienas esi, Tu vienintelis būsi!

Tu savo galia mano strėnas sujuosi,

Ant kelio skaistybės net dulkes nušluosi.

Ir bėga mano kojos kaip biredžio eikliausio

Keliu šiuo į kalną šventumo aukščiausią.

Tu mano rankas ruoši - grūdini mūšiui,

Kaip lankas varinis kad aš įtemptas būčiau.

Parodęs globos ir išganymo veidą

Ir savo dešnės Tu manęs nepaleidi.

Tavoji drausmė mane moko ir veda,

Tikslingai nukreipusi viską į gera.

Pailginai mano žingsnius šimtašuolius,

Ir pėdsakus mano įamžins ant uolos.

Aš bėgančius priešus sučiupsiu, pavysiu,

kol jie visiškai nepražus, tol negrįšiu.

Sumalsiu, kad jie negalėtų pakilti,

Į nieką sutrypsiu po kojom kaip smiltį.

Tu savo galia mane sujuosei kovai

Ir puolančius priešus ant žemės pargriovei.

Tu leidai nedorėlių nugaras plakti,

Nutrenkt juos į jų neapykantos naktį.

Jiems šaukiant pagalbos, dangus negirdėjo,

Juos mindžiau į purvą lyg dulkes prieš vėją.

Pakėlei mane virš tautos priešingybių,

Paskirdamas galva pagonių valstybių.

Svetimšalių tautos klusniai man tarnavo,

Savi svetimėjo, mele vien šlubavo.

Pašlovintas Dievas, išganymo Viešpats 

Man laisvę suteikęs, o priešams toks griežtas,

Iškėlęs mane virš minios maištininkų,

Išplėšęs iš kraugerio užmesto tinklo.

Dėkinga širdim Dievo vardą galingą

Paskelbsiu tautoms savo psalmėm ir himnais.

Davei didžią pergalę, didelę galią

Tu Dovydui, kaip pateptąjam karaliui.

O koks maloningas esi jo ainijai,

Per amžius globodams ją visai žmonijai.

***********************************************************************************18 psalmė

Dangaus Dievo garbę lyg pasaką seka,

Ir gieda Jo darbus žvaigždėti skliautai,

Diena naujai dienai žodžius Jo pasako,

Naktis šnabžda nakčiai jų prasmę slaptai.

            Nėra juk šnekos taip didžiai iškalbingos

            Kaip Viešpaties žodžiai kūrybos darbų;

            Ir sklinda po žemę jų aidas slaptingas

            Nuo dangiškų tolių, pasaulio ribų.

Jis saulei pastatė žvaigždžių palapinę,

Ir tartum jaunikis iš guolio skaistaus,

Šis kelias ir ieško erdvių begalinių.

Kaip milžinas bėga jos džiausgmas eiklus.

            Jos kelias nuo krašto lig bėgančio krašto

            Apjuosia tamsybę bekraščio dangaus-

            Jos žingsnių greitumas ir karštis nemąžta,

            Ne taip kaip darbai trumpaamžio žmogaus.

Ir Viešpaties dėsnių darnumas gaivina

Nustebusį protą išminčių senų.

Net vaiko nubudus dvasia juos sužino;

Tvirti jie širdy prarastųjų žmonių.

            Jie tikslūs, jie aiškūs, ramina ir šviečia

            Prieš mūsų akis net tamsybių metu.

            Tyra Dievo baimė į sąžinę kviečia

            Ir Viešpaties tiesą gyventi kartu.

Ir meldžia dvasia, kad šis Viešpaties teismas

Valdytų maištaujančią širdį žmogaus

Tvirčiau, negu aukso ar deimantų geismas,

Stipriau nei troškimas saldžiausio medaus.

            Ir aš - Tavo tarnas šį teismą išvydęs

            Jį sąžinėj saugau uolus ir budrus.

            Išrauk, jei dar slepiasi daigas puikybės,

            Kad būčiau be nuodėmės, sveikas, švarus.

Žodžius mano lūpų priimmki, Kūrėjau,

Kai mąsto širdis, prie manęs būk šalia,

Nes Tu - mano Viešpats, nes Tu - Atpirkėjas,

Tu - mano buvimo kertinė Uola!

***********************************************************************************