De profundis clamavi (129 psalmė)
(daugiau Psalmyne "Giedokime Viešpačiui")
Iš pačios gilumos sugraudintos širdies
Į Tave, mano Dieve, šaukiuos!
Savo ausį atkreipk iš aukštybių pilies
Į šią maldą, supintą varguos.
Jei žiūrėsi griežtai, į kaltumą žmogaus,
Kas galės atlaikyt prieš Tave?!
O kiek daug aš radau atlaidumo kantraus
Net ir baudžiančiam Tavo teisme!
Ir labiau nei naktinė sargyba aušros
Aš tamsoj nuodėmingos širdies
Laukiu Tavo, o Viešpatie, žodžio šviesos,
Laukiu gelbstinčio Tavo peties.
nuo aušros lig tamsos kasdieninės maldos
Tauta kelia į dangų akis.
Aklame jos šauksme nuolatinės raudos
Tu esi jos laiminga viltis.
Pas Tave atlaidumas kaip jūra gilus,
Tu Malonės vienu lašeliu
Išvaduosi iš pančių tėvynės pečius,
Tu išrausi šaknis mūs kalčių.
Comments
Post a Comment