Užsidegė lelijos (kun. Kazimiero Vaičionio poema apie Marytę Goretti)

 

Kazimieras Vaičionis

UŽSIDEGĖ LELIJOS

poema apie Marytę Goretti (1890 m. X. 15 - 1902 m. VII.6)

 

Pasenusi širdis lai groja,

Nors pasmerkta nebepragysti,

Kai tik madingam džiazui ploja

Girta naujos kartos jaunystė.

    Štai baloj, kur vanduo pelija,

    Kur vien maurai padrikę želia,

    Radau pražydusią leliją

    Iš amžinų dausų darželio.

            Balta, bet kruvinai liepsnoja

            Saulės bučiuojama gėlelė...

            Ne tiems, kurie tuštybei ploja

            Lai skamba mano lyros trelė.

Griausmingų žodžių kaip Elijo

Negalit iš manęs norėti...

Šio amžiaus pelkėse leliją

Suradom šeimoje Goretti.

    Vaizduodams jų vaikelį kuklų,

    Paliesiu darbininko laimę.

    Gal rasim panašių stebuklų

    Ir mūsų tikinčiųjų kaime.

Goretti Liudas – Aliviza

Į savo senąją valizą

Pakuoja daiktus: čia milinę,

Čia muilą, šepetį, stiklinę,

    Galop kūkavinį rožančių...

    Tuojau jį paima ant dančio 

    Marksistų žinomas pirmeivis:

    „Cha, cha! Neapolio kareivis,

Tpiū- tpiū! Rožančium krašto laisvę gina!

Sau pranciškonų rudą juostą

Eik nusipirkt; kary šio uosto!

Ne, iš tamsuolių Korinaldi

    Nebus karių kaip Garibaldi.”

    Norėtų Liudas atsikirsti,

    Bet tik pasako: “Ko tau širsti?

    Aš savo tėviškėn važiuoju,

Tad skirkimės, draugai, gražiuoju.

Tiesa, kad aš ne Garibaldi,

Artojas aš iš Korinaldi,

Bemokslis aš, be savo namo,

Tačiau myliu tėvynę, mamą,

    Kas šventa jai, aš neįžeisiu…

    Na, tai sudie, draugai, aš eisiu!...

    Pamato jis būrio grandinį,

    Kurs čemodaną jo medinį

Atvožęs deda šimtą lirų:

-Tai nuo draugų, nuo rotos vyrų.

Šiuos pinigus nuo ginklo brolių

Paslėpki prie maldos karolių...

    Už paikąjį išsišokimą

    Atleiski, Liudai: mūs likimo

    Ne vienas širdžia sugrubėjo...

    Sudie! Linkiu tau gero vėjo!...

Jau Liudas sugrįžęs gimtam Korinalde,

Taip lengva, džiugu jo širdy,

Bet greitai jo džiaugsmą sustabdė, atšaldė

Žinia netikėta, skaudi:

    -"Mama tavo mirė,- Teresė Goretti!...

    Užuojautą reiškiam…deja

    Nebuvo kam jos ligoje prižiūrėti…

    Savaitė, kai užkasėm ją.”

Mergaitė atvedusi prie mamos kapo,

Su juo kartu meldės rami,

Ant rožių vainiko apvytusių lapų

Jai ašara krito gaili.

    Kai amžiną atilsį už motinėlę

    Abu atkalbėjo kartu,

    Sūnus po maldos toks ramus atsikėlė

    Ir klausė: „Iš kur esi tu?”

 - Esu Karlinytė Assunta, našlaitė…

Ganiau pas sinjorą avis,

Dabar ten mergauju…Ak, jei prieš savaitę…

Mamytė taip  laukė tavęs…

    -Sakyki, Assunta, ką mums daryti?...

    Našlaitis ir aš palikau…

    Priimk nuo manęs šitą baltą skarytę,

    Nešiok, ją mamytei pirkau…

O kaip artimi, tartum giminės tapo

Šie bendro likimo vaikai,

Nuėjo kartu jie nuo motinos kapo,

Jų nebesiskyrė takai.

    Nuėjo tarnaut pas sinjorą į dvarą,

    Po metų susituokė čia.

    Svajojo nupirkti nors pusę hektaro,

    Kad būtų savoji gryčia.

Kuklusis jų sapnas po metų suiro:

Jų šeimą prispaudė bėda:

Pirmasis jų kūdikis gimdamas mirė,

Širdy pasiliko žaizda.

    Jiems darbą atsako, bet jie nepalūžta

    Be buto ir be pinigų…

    - Neverki, Assunta, surasime gūžtą,

    Turiu Pregijagne draugų.

Skūpus ten sinjoras, bet nuomon jis duoda

Iš pusės po tris hektarus.

Ten gausim namuką, klėtelę, aruodą,

Gal rasim kaimynus gerus.

    Su ponu jie sutartį greitai padarė,

    Kad ten nebelįstų kiti,

    Nuomotą žemelę Liudas jau arė,

    O daržą ravėjo pati.

Jie dirbo ir dirbo, jie vargo nepaisė,

Apvalė, sutvarkė namus.

Kaip vikrios kregždutės lizdelį sutaisė,

Galop jiems čia gimė sūnus.

    Rėksniukas Andželis kumštelį kiloja,

    Kai vieną palieka lopšy.

    Nuo pat kūdikystės, sūneli artojo,

    Jau trūkumo naštą neši...

Assuntos veidai jau išsekę, apvytę:

Be pieno jai džiūt -  negerai.

Galais – negalais įsigijo karvytę

Laimingieji naujakuriai.

    Po metų vėl davė jiems Viešpats dukrytę:

    Vaikelis tylus, nuostabus.

    Išrinko jai motina vardą – Marytė,

    O tėvas: „Teresė ji bus !”

- O ne, tegu mūsų šią brangią leliją

Kaip kūdikį savo globos

Pati Motinėlė – Švenčiausia Marija…

Kitos negal būti kalbos!

    - Bet mano mama ir senelė – Teresė…

    Ir ji Teresėlė tebus!

    Dėl vardo prašau nesiginčyki, sese,

    Nes vardas Teresė – skambus.

- Jei gimė ji mėnesį švento rožyno,

Jos vardas – Marytė! Ir Ša!...

Kokia dalis laukia vaikelio, kas žino…

Gal laimė, o gal tik kančia…

    Klebonas gimdytojų ginčą išsklaidė,

    Jau duodams abudu vardu.

    Tylioji mergytė rankutėmis žaidė

    Laike švento krikšto maldų.

Toliau laimės daržą sau  Liudvikas arė,

O jį prižiūrėjo, ravėjo žmona:

Laimingi, nes bloga jie niekam nedarė,

Duonelės tačiau amžinai negana.

    Vikrus kaip vijurkas sūnelis Andželio

    Sušlapęs, sumirkęs vis gaudo žuvis

    Ir jo negali atitraukt nuo upelio,

    Kad saugotų karvę, telioką, avis.

Marytei nors dar tik šeštieji metukai,

Bet moka pabart vyresnėlį rimtai,

Nors trukdo kalbėt  jos iškritę dantukai,

Bet sako su šypsena: “-Ar nematai,

    Dvyloji prie karklo griovy apsisuko,

    Avytės iškišo žemyn liežuvius,

    O tu maklinėji dėl mažo kilbuko,

    Nuo pačio rytelio tik viena žuvis…”

- "Tylėki, Maryte, nuvysi lydeką!

Ša! Kimba!...Valio, lydekėlę turiu!”

Sesytė broliuką akutėmis seka,

Jos džiaugsmą palydi daina vyturių.

    Andželis sugauna dar ešerį, lyną…

    Marytė už jį pagirdžius avis,

    Jam atneša šiltą tik iškeptą blyną

    Ir  neša mamytei parodyt žuvis.

Tik ruošias, tik skuba sušilus Assunta,

O čia dar sūnelis pravirksta lopšy.

- Maryte, žiūrėk kopūstėliai ar šunta…

Va, jejem ! Dukryte, ką tu man neši?

    - Kilbuką, lydžiuką ir lyną, ir šitą…

    Andželis sugavo, bus tėtei pietums.

    Mamyt, aš galiu žuveles nuvalyti,

    Nes darbo tiek daug ir tėveliui, ir jums. 

Ji aslą pašluoja, lėkštes numazgoja,

Kiauliukui supjausto burokų lapus,

Tad priešpiečius neša tėveliui į gojų,

Kur kerta kirviu jis krūmokšnių žabus.

    Jinai pas tėvelį ilgai nesugaišta,

    Nors būti drauge jai malonu, saldu…

    Namo bėgdama ji užbėga į raistą

    Priskint koplytėlės Madonai žiedų .

Skruzdyčių, driežų ir varlyčių nebijo,

Dangaus Motinėlei kai ieško gėlių;

Ji brenda per balą prie pelkės lelijų

Per kurkiantį pyktį žaliųjų varlių.

    Tegu jos sau taškos ir spardos, ir plėšos…

    Jinai su lelijom išbris klampynes,

    Be to, ji dar uogų lapan varnalėšos

    Surinks ir mažajam broliukui parneš.

Čia pat, pamiškėj koplytėlė prie kelio:

Ant marmuro verkia meili Pijeta…

Jauties lyg prie mūsų medinio Smūtkelio,

Čia vargo žmonėms jų paguodos vieta.

Marytė prie dangiškos Motinos kojų

Padėjus vainiką iš lauko gėlių,

Jai savo nekaltą širdelę aukoja,

Žadėdama būt Jos geru vaikeliu.

Parbėgus namo, žiūri – motina rauda:

 -O, Dieve, ir bulves, ir duoną baigiau!...

 Mieliausi vaikeliai, man širdį suskaudo,

 Kad jūs taip sulysot, kad tėvui blogiau,

    Nes jo sveikata nedavalgant silpnėja…

    Karvutė užtrūks…O, Madona, kas bus??

    Esi Tu vienintelė mūsų gynėja:

    Sudrausmink sinjorą, kurs mums toks grubus:

Jis darbą ir butą tėveliui atsakė,

Prisiekdams, kad nebepratęs sutarties…

O, Dieve, tie ponai tarytum apakę

Vis stumia vargdienius duobėn nevilties…

    Šventasis Antanai, kur mums su šeimyna,

    Kur mums prisiglaust be duonelės, plikiems?!

    Ak, brangūs vaikeliai, mane nuramina

    Tik jūsų gerumas. Tik vargšams taikiems

Mūs Viešpats žadėjo suteikt karalystę…

Bus viskas gerai, jei dangus neapleis.

O angele sarge, neleisk mums paklysti,

Keliaujant pas Tėvą šiais vargo keliais!

    Marytė mamytės rankas pabučiuoja

    Ir prižada būti gera visados.

    Įbėgęs Andželis žuvis vėl skaičiuoja,

    Paduodams mamytei jas kept ant skardos.

Marytė suspaudusi slidžią lydeką,

Ją rodo pakėlusi už uodegos:

- Mamyt, dar gyva, žuviai ašaros teka,..

Paleisiu į kibirą, lai pabėgios.

    Šunelis tik laižos, tik kaišo liežuvį

    Ir laukia, kol jam lydžio galvą nusvies…

    Mamytė nuvaliusi iškepa žuvį

    Ir duoda vaikams paragauti žuvies.

Šunelis su katinu purkštauja, plėšos,

Kol nučiulptas ašakas vaikas numes.

Atradęs ant lango lape varnalėšos

Andželis jau gurkia skubom mėlynes.

    - Neliesk mano uogų, Andžel, nuo lapūko!

    Mamyte, ant lango aš jas pamiršau…

    Ne jam aš rinkau, tiktai dėl Aleksiuko:

    Greičiau atiduok! Atiduoki, prašau!

Assunta jį bara:- Nustok, Andželino,

Juk mato Dievulis, vagis kad esi.

Tegu Marijeta pati padalina:

Uogučių, vaikai, paragaukit visi.

    Marytė skaičiuoja, dalina po vieną:

    - Čia tau, čia Mariukui, čia tėtei, čia man…

    Mama savo uogą sutraiško į pieną

    Ir neša mažyčiui…Štai tėvas kieman

Girdėtis kaip eina ir žagarus meta…

Jo bėga sutikti vaikai ir šuva.

Tėvelis pakėlė aukštyn Marijetą,

Kuri jį bučiuoja džiaugsmu nesava.

    - Na, vėl tu raudojai, brangioji Assunta,

    Nuo verksmo paraudus kairioji akis…

    Su šiais trims hektarais lai ponas pasiunta!

    Jis Dievo teisme po mirties atsakys…

Buvau aš sutikęs lauke Serenelį,

Pažįsti tą Joną už žvyro daubos,

Kurs turi vienturtį, padaužą sūnelį?

Tai aš supratau iš girtos jo kalbos,

    Kad nori iš čia išvažiuot į Nettūną,

    Tenai išnuomuoja ant pusės žemes.

    Prie mūsų sinjoro tiek daug pataikūnų:

    Tik lauk, kada vargšas vargšesnį išmes…

Gal mes tad kartu su anais Sereneliais

Paimsim didesnį sklypelį tenai?

Gana pas mūs poną išvaikščiojau keliais…

Brangioji Assunta, o kaip tu manai?

    - Ak, Liudvikai mielas, kodėl mane klausi?...

    Darykim, kas mūsų vaikučiams geriau.

    Tave aš lydėsiu visur, kur keliausi…

    Na, valgyk, mielasis: kopūstų viriau.

Jie dešimtį kartų šį klausimą svarsto:

Bus gaila palikti gimtinę vaikų…

Mama sausą duoną druska apibarsto

Mažiesiems pypliams vakarienės laiku

    Bažnyčios varpai „Dievo Angelui “ kviečia.

    -Vaikeliai, ramiau! Pasimelsti eime!

    Ir vakaro maldai suklaupia valstiečio

    Gera, neturtinga, jaunutė šeima.

Meilinga Madona rankas jiems ištiesus

Nuo stalo juos stebi skulptūros mene.

O skriskit pas Viešpatį polėkiai šviesūs,

Vaikystės malda vėl sugrįžk pas mane !...

    Į tą, kuri dalią vargdienių pažino,

    Į Motiną Kristaus ir mūsų visų

    Jie kalba Jos vargo džiaugsmingą rožyną-

    Tėvai ir vaikučiai kas savo balsu.

Tėvelis žemyn savo galvą nuleidęs,

Kasdienės duonelės maldauja dusliai,

Mamytė, ranka nusišluosčiusi veidus,

„Būk Tavo valia !”- atsidūsta giliai.

   Sudėjus rankas šešiametė Marytė,

   Su šypsena lūpose vaiko šventa,

   Tarytum vienturtė Madonos dukrytė

   „Sveika“ Jai kartoja širdim nekalta.

Andželis nenuorama, krutindams koją,

Lyg bėgdams į paupį savo minty,

Už lydį, už ešerį Dievui dėkoja,

Kad tas žuveles jis pagaus rytmety.

    Mariukas baksnodamas ausį Andželio

    Tik „amen“ švepliuoja, bet vis per anksti,

    Kad tėtė už pokštą neduotų dirželio,

    Jo juoką sustabdo dantukai reti.

Kažką sau veblendams lopšy Aleksandras,

Maldingai kėtoja abi rankutes.

Jį mėnesis šeštas kaip atnešė gandras,

Bet mamai jau moka paplot katutes.

    - Labanakt, vaikai, tegu Angelas Sargas

    Apgaubs jūsų poilsį savo sparnu!

    Ir dangiškais turtais nušvinta jų vargas,

    Juos laimė vedžioja po šalį sapnų.

I išpažintis

Kaip gražu šiandieną Korinalde:

Daug žmonių,virš dešimties dvasiškių,

Iškilmių dvasia visus užvaldė,

Skamba giesmės žemėj ir ant viškų.

    Prie klausyklos klaupiasi Marytė,

    Išpažinties eina pirmą kartą.

    Kruopščiai ruošėsi ji visą rytą,

    Kad širdelę Viešpačiui atvertų.

Broliukus širdingai atsiprašė,

Tėtei, mamai ranką pabučiavo,

Atmintin gerai sau įsirašė

Nuodėmes, kurias dabar skaičiavo.

    Kaip skaudu šiam kūdikiui Marijos,

    Kad ir ji užgavo Jėzaus širdį…

    Jos skruosteliai dega kaip žarijos,

    Gailestis širdelę jos pravirkdė.

Skausmas virkdančiai krūtinę gelia…

- Būsiu geras Viešpaties vaikelis!...

Kunigas jau beldžia. Nuo langelio

Ji nušvitusi, laiminga kelias.

    O vargonai taip gražiai sugaudžia,

    Choras psalmę iškilmingai gieda-

    Prie mamos Marytė prisiglaudžia,

    Ašarėlės iš akių jai rieda.

Pelerinom, juostom pasipuošę

Klierikai vaikus į eilę stato.

O Marytė priimt Jėzų ruošias,

Pastatyta į mergaičių ratą.

    Už petelių jaučia krikšto mamą,

    Jos širdelė džiaugsmo ritmu plazda…

    Štai, prieš ją raudonas šilkas šlama,

    Mato vyskupo kepurę, lazdą…

Ją kilnus ganytojas – Bosseki,

Glostydamas ir veidan užgavęs,

Pamokina:  - "Vaike, ištesėki

Gerume, tiek daug malonių gavus.”

     Po mišių krikštamotė nupirko

    Jai saldainį, ilgą lyg botagą,

    Bet jisai burnoj broliukų tirpo,

    Jiems atidavė Marytė ir pyragą.

Grįžusi prie lėkščių ir prie šluotos,

Ji, galbūt, tas iškilmes pamiršo,

Bet širdies, Malone apginkluotos,

Šventa meilė veržės į paviršių.

    Paslaugesnė darbuose motulei,

    Aleksiuką daug švelniau ji bara,

    Vengia triukšmo, kai tėvelis guli

    Ir gėlėm papuošia jo kamarą.

Ji šiukšles daug atidžiau iššluoja,

Net kur nematyt jų, iš palovės,

Nebeišdykauja, nemeluoja,

Net Andželį mamai skųsti liovės.

    Žodžiai jos mandagūs ir atsargūs,

    Niekam nuotaikos nesugadina.

    Džiaugias josios Angelėlis sargas

    Ir jos sielą šventume brandina.

***********************************************************************

Pavasari žydi, pradžiūvo keliai,

Atėjo taip lauktosios šventės – Jurginės.

Goretis ir jo basakojai pypliai

Liūdni iškeliauja iš savo gimtinės.

    Uždusęs kuinelis vos tempia ratus,

    Vežimas prikrautas stalų ir lentynų.

    Vikrus Andželinas, aplenkęs kitus,

    Su sargiu nubėga pakalnėn lenktynių.

Marytė su karklo šmaikščia vytine

Priverčia karvytę laikytis vežėčių,

Bekelnis Mariukas ramia žingine

Ant pagalio jodamas kliauga su tėčiu.

    Rėksnys Aleksiukas ant rankų mamos

    Tik vaipos supykęs ant dygstančio dančio,

    O gal ant kelionės tokios tolimos...    

    Mama, jį maldydama, kalba rožančių.

Pavargo kuinelis, dvyloji, šuva,

Pavargo maišely kiurksodamas murka...

Ak, Dieve, jei būtų gūžtelė sava,

Nereiktų daužytis į Kolte Džanburką.

    Džanburke atbubijęs karčius metus,

    Ir vėl į kelionę krauk vargo kromelį.

    Galop mes pamatome Liurdo ratus

    Mažyčiam Ferjera di Konca kaimely.

Žiū, jiems prisidėjo penktoji burna:

Ersilija vystoma ratuose klykia...

- Ach, mielas vaikeli, gana gi gana,

Atvykom į tėviškę, reikia būt tykiai.

    Štai, mūsų dviaukštis – gūžta kumečių:

    Žemai – tuščias tvartas, arklidė, kluonelis...

    Į antrąjį aukštą laiptais ant pečių

    Jiems padeda daiktus sunešt Serenelis.

Jis rodo, papsėdams tuščiu cibuku:

- Šis kampas dėl jūsų, antrasis bus mano!

Tuos kambarius peržiūrėk, Saša, laiku,

Pabaiki vartyti tą savo romaną!

    - Nors stogas kiaurokas, užtepus smala,

    Gyvent čia galėsim, virtuvė didoka…

    Reiks molio: tokia išduobėta asla,

    Kol čia įsikursim bus, Jonai, sunkoka.

 - Gyvensim šioj lūšnoj dvi šeimos kartu.

Tad, Liudai, iš anksto gražiai susitarkim:

Lauke dirbkim lygiai ir ašen ir tu,

Bendrom jėgom balą nusausinę arkim,

    O derlių, kaip sako, į lygias puses:

    Tau saikas – man saikas, tau pūras – man pūras…

    Kviečiai, jeigu amalas jų neapsės,

    Užaugti galėtų didžiuliai kaip mūras.

Virt putrą, apskalbti man bobos nėra,

Tegu tai prisiima tavo Assunta:

Jinai gaspadinė tvarkinga, gera.

Aš miltų turiu, dar mėsos kokį kuntą…

    Už darbą aš duočiau du pūru kviečių…

    Aš būsiu tik vienas, nes savo dykūną

    Išleidžiu į miestą: dėka pažinčių

    Jį ima kaip jungą į uostą Nettūno.

 - Ech, ką čia! Juk esam ne žydai mudu:

Dėl cento nekelsime ginčo, sutarsim…

Matysim vėliau, kiek užaugs mums grūdų.

Assunta apskalbs ir išvirs, o mes arsim.

***********************************************************************

Štai, jau sutvarkyti visi kambariai,

Marytė, pašlavus virtuvėje aslą,

Ant stalo jau lakštiniams pjausto vikriai

Mamos iš Džiamlurko atsivežtą tešlą.

    Ir sargis, ir murka, ir cūglius vaikų

    Prie didelių lenda, neturi sarmatos.

    O tam Sereneliui visai nelaiku

    Dvi bonkos degtinės kišenėje matos.

- Na, Liudai, atšvęskime įkurtuves!

Jis traukia tėvelį Gorettį prie stalo.

- Nettūne pirkau specialiai dėl tavęs,

Kartu juk braidysim tvarkydami balą.

    Še tau, šeimininke, pripjaustyk dešros.

    Ateik, Aleksandrai, ir tu būk kaip vyras!

    Jam reikia per šikną vytinės geros,

    Nes jo elgesys vis blogėja ir yra.

Prie meilės romanų išdrypso dienas,

Iš seno žurnalo bjauraus “Ilistrate”

Jisai išsikirpęs sau nuogas panas

Prie lovos prilipdė… Ak, tu besarmati,

    Kam reikė mieste tau iš šiukšlių dėžių

    Lyg bepročiui rankiot lapus „Messadžero”?

    Deja, buvau girtas, nedrožiau diržu…

    Ech, Liudai, suprask, kad geriu ne iš gero…

Ir lyg negirdėdamas tėvo kalbų,

Tas Saša – jau pusbernis sėdas prie stalo,

Apžvelgęs visus iš niūrių padilbų,

Sniurgliuojančios nosies nevalo.

     Kai stebi Marytės akučių dangus,

    Net pats Aleksandras nurausta sumišęs,

    Kad jis toks negeras ir nemandagus,

    Kad toks apsileidęs ir toks apiplyšęs.

Nuo Sašos vaikai nenuleidžia akių,

Net valgant jis turi blogų įpratimų:

Iš bendro bliūdelio pietaudams sykiu,

Jis graibo ir graibo sau patį tirštimą…

****************

Jau skambina Konsos bažnyčios varpai,

Jau leidžias saulutė kaip kraujas raudona…

Kokie svetimi šito namo kampai,

Tiktai ta pati Korinaldo Madona.

    Ji stebi meilingai ištiesus rankas…

    Prie jos pirmą kart Sereneliai suklaupia:

    Tėvelis paslėpdams išgertas bonkas,

    O Saša, stebėdamas, kaip susikaupę

Gražiosios Marytės žėruoja veidai,

Vis stebi kasų tokį švelnų kaštaną…

Nuobodūs jam „Sveika Marija” aidai,

Netraukia malda ir į šventą Antaną.

    Ir taip jie gyvena ir dirba sykiu,

    Kartu jie bažnyčion nueina į Konsą…

    Nors Liudvikas stengiasi būti taikiu,

    Bet jaučia nemielą šeimų disonansą.

Dažnai Serenelis iš pagirių

Darbymetės dieną namuos prasivarto;

Jei būsi nors truputį neapdairiu,

Prie derliaus dalybų apgaus jis nekartą…

    Bet Liudvikas kenčia sukandęs dantis

    Ir dirba kaip jautis, kaip plakamas mulas.

    Iš kampaniono maža paspirtis:

    Vėlai jisai kelias, labai anksti gulas.

Nervuojasi Liudas dėl savo vaikų,

Kad nesugadintų jų tas Aleksandras…

Per patį darbymetį taip nelaiku

Jiems mažą Teresę vėl atnešė gandras.

    Geri jo vaikeliai, tačiau alkani,

    Todėl jam sunku duonos kąsnį nuryti:

    Gerklėje užspringsta, nors duona skani,

    Ją pirmąkart kepė brangioji dukrytė.

Marytė jam neša į lauką pietus,

Ji skuba per lietų, sušlapo suknelė...

Jau baigė jinai dešimtuosius metus,

Bet vargas per greit ją pakeis į panelę.

    Tas Saša, atvykęs namo į svečius,

    Į ją su begėdišku geiduliu žvelgia...

    - Jei ryt bus giedra, reiks jums sėti kviečius...

    O jūs iki šiol gal dar nieko nevalgę?! 

- Pavalgėm! Mama davė anties taukų.

O Saša nuo rytdienos čia negyvena,

Išeina bernauti šios sėjos laiku

Dvaran protestanto, kažkur  į Kleveną.

    - Išeina bernauti: mes jį neilgai

    Turėjom ne kaip padėjėją, o tiktai lyg svečią…

    O aš jau, Maryte, jaučiuosi blogai:

    Mane drebulys visą laiką taip krečia…

Parneški atgal šituos mano pietus:

Aš eisiu namo, nes galva baisiai ūžia…

Ir graužiamas vargo per metų metus

Jisai tartum ąžuolas griuvo - palūžo.

    Palikus raudoti mažytę lopšy,

    Atrodė į daktarę ji panaši,

    Assunta skarelę sumirkius jam  dėjo,

    O Liudas drebėdamas verkė, kliedėjo…

Basutėm kojytėm keliu tekina

Miestelin pas daktarą bėga Marytė.

- Aš pėsčias nevaikštau! Tokia dargana…

O Dieve brangiausias, kur bėgt, ką daryti?!

     Ji peršlapus bėga atgal į namus,

    Kad arklį kinkytų prašys Serenelį,

    Bet jo neprikelsi: lai knarkia ramus

    Girtuoklis, išleidęs bernauti sūnelį.

Galop Cimarelis gražiąja brička

Pats daktarą atvežė savo kaimynui,

Ramindams Assuntą: „-Nuims kaip ranka:

Štai cukraus, išvirk jam arbatos su kmynais.”

    Bet daktarui aišku – jis nebesugys:

    Prie plaučių staigaus uždegimo jam kitos

    Prisimetė ligos: ir pelkių drugys,

    Ir šiltinė, ir toks aštrus meningitas.

Be to, organizmas išsekęs badu

Paliko iš jo tiktai gyvą skeletą.

- Už vizitą, ponia, luidorai tik du.

Prieš valgį jam duosit po vieną tabletę.

    Vėl bėga Marytė miestelin vaistų,

    Purvais ją aptaško praūžę karietos.

    Sėdynėj minkštoj dėl vargdienių prastų

    Nebuvo, nėra ir nebus laisvos vietos.

Atnešus vaistus jinai vietoj mamos

Ir verda, ir ruošias, ir melžia karvutę,

Ji sukasi, bėga iki sutemos,

Tiktai vakare, gavus laisvą minutę,

    Su baime širdy eina pirštų galais

    Į kraupią seklyčią pas brangųjį tėtę;

    Drėkina jo kaktą mama vystyklais

    Kaip vakar drugys jo nekrato, nemėto,

Bet akys jau stingsta, ledėja ugny…

Jis nebekliedėdams, ramiai, sąmoningai

Paklausia:  - „Mažieji galbūt alkani?!”

Paskui su mamyte jis šnabžda graudingai:

     - "Brangioji, šios pelkės visus jus prarys:

    Čia skurdas ir badas, čia nuodėmės valdo:

    Jaučiu, jos nelaimę vaikams padarys…

    Palik Serenelį, grįžk I Korinaldą!

Assunta, širdele, gyvenk dėl vaikų…

Už tai, kad mylėjai vargdienį artoją,

Lai Viešpats tau duoda gražesnių laikų!

Aš tau negalėjau užikrint rytojaus…”

    Marytė išbėga užspringus verksmu,

    Parklupus Mariją stebuklo maldauja,

    Jos sielvartą didina Ersė riksmu,

    Kurios žaisliuku Aleksys išdykauja.

- Tėvelis kankinas, broliuk, būk tykus!

Ersile, ramiau, nes pabus Teresytė!

Ir štai mama šaukia pas tėtę vaikus,

Nes jį jau agonija ėmė tąsyti.

    Taip sunkiai atvėręs kraujuotas akis,

    Jis mato Assuntą, vaikus ir Marytę,

    Dar, rodos kažką jiems svarbaus pasakys,

    Bet lūpų negali jau atidaryti.

Jau blėsta akių paskutinė liepsna,

Neišverktos ašaros grįžta, ledėja…

Prie jo atsiklaupus rimties kupina

Marytė ir žvakę prie lovos padėjo.

    Ir  pirmą kart klaupias prieš tėvą vaikai,

    O ne prieš meilingą rožančiaus Madoną:

    - Tėveli, ko nieko mums nebesakai?!

    Jie glosto, bučiuoja jo tylų lavoną.

Klaupiuosi ir aš prieš tave, kankiny,

Bučiuoju tau ranką, vargdieni- artojau:

Tu duona kantrybės mane maitini,

Matydams, kaip vargą vagoti įstojau.

    Ateikit, sinjorai ir grafai čionai,

    Nuimkit kepurę prieš šią savo auką!

    Stovėkit didikai: jus teisia nūnai

    Tasai, kuris arė jūs purviną lauką!

 **********************************************************************

Nors  sielvarte guodžia gerieji kaimynai,

Nelinksmas gegužis Goretti šeimynai -

Galop net ir pats šeimininkas – sinjoras

Atjojęs ant žirgo, paauksintais šorais,

    Assuntą palikti darbe prikalbėjo

    Ir gulbių medžiot į raistus nuskubėjo...

    Palikus Marytę namų šeimininke,

    Taip Liudviko vietoj darban įsikinkė

Assunta, sunykus, vargų iškamuota.

Ji mėžia ir aria pelkyną kelmuotą,

Ji dobilus pjauna, pūdymą akėja...

Gerai, kad namuos yr vikri padėjėja-

    Vienuolikos metų darbščioji Marytė

    Išmoko jau viską viena padaryti:

    Pietus skaniai verda, pamelžia karvytę,

    Darbe kaip vijurkas, sunku ją pavyti...

Jos indai net blizga, virtuvė tyriausia,

Mažuosius gražiai sušukuoja, nuprausia,

Dvejų šeimų baltinius taip išvelėja,

Kad jau pavydėtų net miesto skalbėja.

    Jos sotūs paršiukai tvartely nežviegia.

    Sakyki, vaikeli, kada gi tu miegi?...

    Mama atsikėlus vos teka saulytė,

    Nustemba: jos rūbai sausi,  išvalyti,

Ant stalo jau laukia duonelės riekutė,

Kurią taukais patepė Marės rankutė,

Dabar aplink kaklą mamos apsivijo...

Net sielvartas rodos pražysta lelijom...

    Ir stebis kaimynai Assuntos dukryte:

    Iš kur ji taip sugeba viską daryti?!

    Juk niekas iš mūsų darbų nemokėtų,

    Jei pats savo rankom jų dirbt nepradėtų.

Mama kai nuliūdusi rymo prie stalo

Todėl, kad nesuduria galo prie galo,

Prie jos prisiglaudžia švelnioji Marytė,

Ji neviltį moka taip greit nuvaryti.

-            Mamyt, neliūdėk, juk mes nebemažučiai:

    Jau Teresytei išdygo dantučiai…

    Lai duoda, mamyt, tau Dievulis sveikatos!

    O aš jau prie darbo visokio pripratus…

Mamyt, jei su trūkumu narsiai kovosim,

Laimėję už pergalę Jėzui dėkosim.

Ji atsisakydavo net savo kąsnio:

- Mamyte, tu valgyk: prie darbo sunkesnio

    Tu valgyk daugiau: aš mažesnė, laibutė,

    Namuos aš galiu ir nevalgius pabūti.

    Kadangi mamytė žalčių labai bijo,

    O jovalą reikia nunešt dėl galvijų

Per klampųjį raistą, per baisią žaltynę,

Todėl, nusilaužusi šmaikščią vytinę

Marytė  viena ranka kibirą neša,

Antrąja žalčius nuo takelio nutašo.

    Ji kartą, paėmus talkon Angeliną,

    Ant kiemo ravėjo užleistą gėlyną

    Bet mamai pietus pagaminti užmiršo.

    Štai motina grįžta, jau lipa į viršų

Nuvargus, išalkus: nuo rytmečio arė…

Ech, valgyt nėr ko! … Na, ir uždavė garo

Sumišusiai mažai namų šeimininkei:

- Ir kaip tau ne gėda, nenaudėlei, slinkei!...

    Nedirbai, kas buvo mamos įsakyta,

    Bet laiką gaišai, knibeliojai ką kita!...

    Bučiuodama ranką ir veidą Marytė

    Gražiai atsiprašo: -„Atleiski, mamyte,

Tik nebesirūstink: kas bus įsakyta,

Darysiu pirmiausia, po to – visa kita“.

Kur nors pasiųsta, tuojau bėga, negaišta,

Ant gatvės nežiopso, tuščiai nesišvaisto.

    Vyresniam praeiviui užleidusi taką,

    Labai mandagiai „labą dieną“ pasako.

    Ji skuba tyli, nors berniokai valstiečiai

    Dviprasmiais juokais ar švilpimais užliečia.

Ją greit subrandino vargai į mergaitę,

Jos šviesūs plaukai po juoda skepetaite,

Jos mėlynos akys, paraudę skruosteliai,

Jos dangiškas žvilgsnis žavėjo miestelį...

    Mamos ji neprašė gražesnių suknyčių:

    Nešiojo bliuskutę naminių trinyčių

    Ir jau apnešiotą kitų sijonėlį,

    Kurį dovanojo ponia Cimarelli.

O kaip ją mylėjo broliukai, sesytės:

Jos klausė nė kiek ne mažiau kaip mamytės.

Prieš maldą rankas ji mažyliams sudėjo,

Jiems verkiant, ji buvo švelniausia guodėja.

     O gavus saldainių arba skanumynų

    Visiems ji dalino: mažųjų šeimyną

    Globojo lyg angelas. Pats Angelino

    Išbartas, bet jai prieštaraut nemėgino

- Kadangi tėvelio nebėr, tu – išdykęs...

Kas bus, jei mamytė numirs?...Ak, valdykis!...

Ir tas sugraudintas nebeišdykauja,

Jo slepiamos ašaros žvilgsnį skalauja.

    Sekmadieniais ėjo į Konsos bažnyčią

    Su savo kaimyne, su Cimarelyčia.

    Su šia jos drauge –pamaldžiąja Terese

    Ją rišo daugybė širdies interesų…

Kai ėjo bažnyčion kartu susitvėrę,

Jos daug paslapčių viena kitai atvėrė:

- Maryt, nors pamiltų mane Angelino

Aš užsidaryčiau tyloj vienuolyno…

    - Terese, išgirdusi kviečiantį Kristų,

    Ar naktį basa tu galėtum išbristi

    Per raistą, per šlykščią žalčių gyvatynę?

    Ką imtum: rožančių ar šmaikščią vytinę?

Vytinė apgintų tave nuo gyvačių,

Bet nieko negelbės ji prieš save pačią:

Nereikia galvoti apie Andželiną,

Nes Viešpats slapčiausias mintis mūsų žino.

     - Mamyte, vienuolikti metai man eina:

    Aš jau tokia didelė, jau nebe vaikas.

    Po mėnesio jau Devintinės ateina,

    Jau pirmai Komunijai ruoštis man laikas.

 - Ak, turte brangiausias, ką čia padaryti?

Tiek darbo namuos, prie vaikų ką palikus?...

Juk tu net skaityti nemoki, dukryte,

Išmokt katekizmą – nelengvas dalykas…

    Suknelei, batukams, veliumėliui nupirkti

    Pas mus juk nėra anei vieno skatiko.

    Dabar gi atliekamą lyrą uždirbti

    Net vyrams visai neįmanoma liko.

 - Išeina, mamyt, niekada man nelemta,

Kad gerąjį Jėzų į širdį priimčiau…

Vienuolikti baigės, o prie Sakramento

Nesu prileista, o jei kartais numirčiau?!...

    Ko trokšta, ko alksta, ko degdamas nori,

    Žmogus juk pasiekia. Ir mūsų Marytė

    Suranda Nettūno kleboną – sinjorą

    Ir prašo patart, kas jai reikia daryti.

Tasai jai nurodo pamaldžią siuvėją,

Kuri ją pamokytų, kas būtiniausia:

Vėl bėga Marytė, aplenkusi vėją,

Į Konsą ir tą davatkėlę paklausia:

    - Ar galit paruošti mane ir broliuką

    Prie Viešpaties stalo iki Devintinių?

    - Galiu! Tik atnešk lašinių gabaliuką

    Ir miltų saikelį, geriau kad kvietinių.

Vėl motiną prašo: - Ak, leisk pas tą tetą,

Aš viską sutvarkius, pietus pagaminus,

Sugaišiu tenai tik per pogulio metą…

Mažieji lai žais pas Teresę – kaimynę.”

    Nutarta! Pralaužtos svarbiausiosios kliūtys.

    Iš ryto jinai kaip vijurkas tik sukas,

    Popiet nesulaiko nei karštis, nei liūtys,

    Į pamokas bėga jinai ir broliukas.

Atbėga beraščiai jaunuoliai artojo

Apdriskę, dulkėti, pavargę, uždusę

Mokintis, o priesakus jiems vis kartoja

Kantri, pamaldi davatkėlė Verusė.

     Ir tie katekizmo sausi trafaretai,

    Tos poterių schemos bei klausimų eilės

    Šiam Viešpaties kūdikiui – pelkių Goretei

    Apšviečia jaunystę ugnim Dievo meilės.

Kasdien jinai švelnina elgesį, būdą,

Namiškiams ir motinai daug paslaugesnė,

Vidinė malonė jai džiaugtis nekliudo,

Kitiems gera darant, pati laimingesnė.

    Nekartą neklusnų broliuką įspėja:

    - Kam liūdini mamą, kodėl toks išdykęs?!...

    Ruošiesi į širdį priimt Atpirkėją,

    Tad būki geresnis, rimčiau tu laikykis!

Sekmadieniais bėga toli į Cisterką,

Kur kunigas Alfredas katekizuoja;

Vaikams jis patinka: saldainių jiems perka,

Pats iš Palijamo arkliais atvažiuoja.

    Jis neklausinėja vaikų, kas užduota,

    Tik šventą istoriją pasakot skuba…

    Ir verkia dėl Juozapo, brolių parduoto

    Marytė: jai gaila ir jo ir jo tėvo Jokūbo.

Kai Kristaus gyvenimą aiškint pradėjo,

Ji klausės ir klausės iš laimės apsvaigus:

Ji visa į širdį giliai įsidėjo,

Pati apmąstydama, pamoką baigus.

    Galop vakare prieš šventes Dievo Kūno

    Vaikučių egzaminus seka, prižiūri

    Sinjoras – senyvas prelatas Nettūno.

    Assunta jam davė kiaušinių ir sūrį.

Dėl savo vaikų ji nedrąsiai užklausia.

Prelatas, išegzaminavęs Marytę,

Pasako: - Dėl jos nebijoki ! Svarbiausia,

Pavesk Dievo Motinai savo dukrytę.

 **********************************************************************

Išaušo birželio šešioliktos rytas

Kai laksto mažieji vaikai kambarėly,

Ateina kaimynės išleisti Marytės,

Kurpaites nupirko ponia Cimarelli,

    O baltą suknelę miestelio Varienė,

    Teresė  uždėjo šilkinį jai šydą.

    Iš laimės pravirko Assunta vargdienė,

    Kai išpuoštą savo dukrelę išvydo.

- Visi tave myli, visi sava laiko...

Taip blizga dirželis, rūtelių vainikas:

Net nebepažinti man savojo vaiko,

Tikra karalaitė ! Deja, tik sunykus…

    Tiek daug iš kitų esi gavus, vaikeli,

    Bet aš ką tau vargšė galiu paaukoti?!

    Marytė parpuolė prieš mamą ant kelių

    Ir ėmė, bučiuodama ranką, dėkoti.

Assunta dukrelę švelniai apkabinus

Tikrus raudonuosius karolius uždėjo,

Dar prisegė auskarus tartum rubinus,

Marytės veidelis džiaugsmu pražydėjo:

     - Ir visa tai man?! Kaip jie blizga, kaip gražūs!...

    Ir tai dovana nuo brangiosios mamytės!....

    Ir žėri kaip kraujas šis džiaugsmo miražas

    Ant sniego baltumo šilkinės suknytės.

Už savo klaidas atsiprašiusi mamą,

Vaikus, Aleksandrą, gallop Serenelį,

Tuojau pasimelsti į Viešpaties Namą

Pirmoji skubėjo per Konsos miestelį.

    Bažnyčioje pilna gėlių ir vainikų

    Jau kantoriai baigė giedoti rožančių-

    Kai išpažintį ji susikaupus atliko,

    Apvaikščiojo stacijas – Viešpaties kančią.

Galop jau rikiuojas vaikai ant šventoriaus:

Berniukų pora, šešios poros mergyčių.

Su degančiom žvakėm prie Dievo altoriaus

Juos veda klebonas per visą bažnyčią.

     “Vaikai, jūs pagarbinkit Viešpatį “- gieda

    Geriausi choristai iš miesto atvykę.

    Assuntai iš džiaugsmo tik ašaros rieda,

    Bežiūrint į švytinčią savo Marytę.

Kai laupo berniukai nuo žvakelių vašką,

O kitos mergaitės tik dairos po šydu,

Marytė tik meldžiasi, neišsiblaško,

Jos siela pačiam Atpirkėjui pragydo.

    Vienuolis Felico- Nettūno vikaras

    Vaikų per pamokslą jau nebemokina,

    Tik įsikarščiavęs už nuodėmes baras,

    Vaikus prie altoriaus tiesiog prisaikdina:

- Geriau jums numirti, negu nusidėti,

Nes nuodėmė – antausis į Jėzaus veidą.

Kaip galit už meilę Jam kryžių uždėti?!

Kaip galite būt nedori, pasileidę?!

    Pamokslo šie žodžiai, kitiems atsibodę,

    Įsmigo į jautrią širdelę Goreti:

    Ir meilė, ir gailestis jos sielą skrodė,

    Kad ašarų jai nebesuturėti.

Maldos aureolėj prieš Dievo altorių

Ji Kristų pamilus net mirt pasiryžta…

Tingiai atsišliejęs į sienos piliorių,

Į ją Aleksandras gašliai atsigrįžta;

    Akių geidulingų ugniniai šėtonai

    Nekaltąjį Viešpaties angelą ryja.

    Bethoveno „Sanctus” užsiaudžia vargonai,

    Atrodo, ant Sašos kančios žaibai lyja…

Jausmai jo sumišo, jo protas apstulbęs,

Net per pakylėjimą nesusivaldo:

Akių nenutraukia nuo dangiškos gulbės,

Į ją koncentruodams aistras, o ne maldą.

    - Anksčiau, ar vėliau, būsi mano, tik mano:

    Man žūt be tavęs, geidžiamoji Maryte…

    Jam grąso pirštu statulėlė Antano,

    Šventieji jį nori laukan išvaryti.

Jau pamaldos baigės. Su puokštėm lelijų

Tėvai, artimieji, vaikus pasitikę,

Juos fotografuoja, visus apdalija

Saldainiais… Jie kliauga išdykę.

    Viena tik Marytė maldoj prie grotelių

    Apleistąjį Jėzų širdy adoruoja:

    Ji kalba rožančių už sielą tėvelio,

    Nušvitus džiaugsmu nekaltybės tyruoju.

Namie po pietų, nuo žaidimų Andželio

Gražiai atsiprašius, į kapines skuba:

Vėl Kristui prisiekia prie kapo tėvelio

Išsaugoti švarų Komunijos rūbą…

***********************************************************************

Darbų kasdienybė: skalbimas, virimas

Visai subrandina jos grakštųjį kūną.

Subręsta ir siela, malonėj nurimus,

Kol jos nesudrumsčia iš uosto Nettūno

    Sugrįžęs niūrus, pasileidėlis Saša,

    Kurs ją akimis lyg erelis sekioja:

    Virtuvėn ji malkas ar vandenį neša,

    O jis lyg netyčia jai pakiša koją, 

Ji sverdikuliuoja, visa apsitaško,

Jam vaikiškai šypsosi, neįsižeidus,

Tačiau atsidūrusi rankose Sašos,

Ištrūksta, pabėga, jam drožus per veidus.

    O jis sukrizena ir rūko cigarą,

    Jos paliktą kibirą koja paritęs.

    Ji grįžo be vandenio: motina bara,

    Vėl siunčia vandens...Nesupranta Marytės,

Kad eit į šaltinį griežtai atsisako,

Neklauso mamos, įsikniaubusi tyli.

Lauke Aleksandras vazojas ant tako,

Valydamas kelnes, kurias apsipylė.

    Kasdien jis lyg vanagas baltą balandę

    Vis seka, medžioja, aplink slampinėja...

    Jei kartais virtuvėje vieną suranda,

    Į šlykščiąją nuodėmę prikalbinėja.

Marytės sugėdintas pyksta ir siunta,

Kad mėnesis antras jos nesuvilioja.

Ir nieko nežino vargšelė Assunta,

Marytė jai skųstis vis atidėlioja:

     Padidinti rūpesčių mamai nenori,

    Viena už skaistybę kovoja, kaip moka.

    Nuo Sašos aistrų įkyrumo nedoro

    Ji slepias maldoj, tačiau vienai baisoka...

Mamytė darbe, o vaikai prie upelio,

Viena namuose su maža Teresyte.

Ne kartą per miegą ji šaukės tėvelio,

Nes baisūs sapnai ją pradėjo tąsyti...

     Veidelis  sulyso, bet akys gražėjo:

    Gašlus Aleksandras lyg proto netekęs

    Vis ją besiruošiančią trukdė, žiūrėjo,

    Kaip krito jai darbas, kuris anksčiau sekės... 

Jis pats įvairiausiais darbais ją kankino:

- Še lopyk ! Še skalbk! Še iškepk! Še išvirki!

Kerštavo pagieža atstumto vaikino:

Jam viskas blogai ir blogai, nors numirki...

    Nekartą su ašarom motiną prašė,

    Kad jos nepaliktų vienos, nes ji bijo,

    Kai toks pavojingas paliko jai Saša...

    - Ak, melskis, mamyt, už mane į Mariją!...

Dėl savo drovumo, dėl meilės mamytei

Pilnai savo sielvarto nepasisakė.

Peiliu Aleksandro piktai prigrasyta:

-    Tik nepasiskųsk, nes nudursiu kaip blakę!

    - Nebūkštauk, vaikeli! Tik kelios dienelės,

    Ir vargšas vaikinas išeis kareiviauti.

    Jį vakar apibarė pats Serenelis,

    Grąsindams diržu jo kaprizą išrauti.

Ji guodės ir artimai draugei – Teresei:

- Baisu man!... Nelaimę jaučiu po mūs stogu!...

- Maryte, kas tau? Tokiai linksmai ir drąsiai

Toks pasikeitimas: liūdna ir sublogus…

    - Ryt pirmas šeštadienis: į Kampomirtą

    Eime, Teresėle, kartu į bažnyčią,

    Priimsim komuniją… Ir kaip nutarta

    Atbėgo pas Jėzų su Cimmarelyčia.

Jam guodėsi, verkė, Jam širdį atvėrus,

Švenčiausiąjai Širdžiai pasiaukojo.

Galop po mišių, rankutes susinėrus,

Vėl grįžo į lūšną našlaitė artojo

***********************************************************************1902 metai – Saša nužudo Marytę.

***********************************************************************

 Jau liepos penktoji, kaitru ir tvanku...

Pavalgius pietus, nevalia tinginiauti.

-Tau griekas vartytis kūlimo laiku!...

Ei, Saša, ko jaučiai kieme ėmė bliauti?

             Pagirdęs kinkyk į vežimą ir pats

            Suvežk pupų stagarus prie kuliamosios,

            O mes su vaikais kulinėsim pupas.

            Rangykis greičiau, nekrapštyk savo nosies!

- Poryt man kariuomenėn…Dar marškiniai

Juodi, nesulopyti… Ei! Marijona!...

Išplauk ir sulopyk, jie guli ant lovos seniai.

Visi išgurnėjo darban paskui Joną.

             Marytė eis lopyti, ką gi darys?!

            Kad būtų matytis lopšyje Teresytė

            Lig pusei atvėrus virtuvės duris,

            Verandoj tuos marškinius ėmė taisyti.

Ji lopo sėdom ant balkono laiptų

Ir mato, kaip kulia mama, Serenelis,

Iškultus kaip stagarus krauna kartu

Ant stirtos, kur vartos vaikai ir šunelis.

            Andželis ir Saša prie jaučių abu

            Pirmyn ir atgal juos ratu varinėja,

            Be gailesčio muša lazdyno žabu,

            Mariukas su šakėm pelus kasinėja…

 Ji kalba rožančių ramiai siūdama.

Žiū!... Kas atsitiko?! Kodėl susimainė:

Manieže už jaučių sekioja mama,

O kur Aleksandras?! Artyn jis ateina,

            Toks visas paraudęs jau kopia laiptais,

            Virtuvėje padeda peilį ant stalo…

            - Eikš čia, Marijona! Ateik, ko slapstais?!

            -Ko nori? – paklausus Marytė pabalo,

Tačiau nesikėlė: kvailų užmačių

Juk buvo regėjus, todėl nesumišo.

Jis žaibiškai pagriebė ją už pečių,

Įtraukęs virtuvėn, jai burną užkišo.

            Numetusi skudurą sau iš dantų,

            Sušuko: -"Ne, ne!” Sašos kėslą atspėjus.

            -"Tai nuodėmė!...Ne!... Pragaran eisi tu!...”

            Ji grūmės tvirtai, bet ištrūkt negalėjo.

- To Dievas nenori! Paleiski mane!

Suspaustos glėby taip nusilpo jos rankos.

- Nelieski manęs! Nesiduosiu! Ne ne!...

O Sašos apkurtus širdis tiktai trankos.

            Apsėstas siaubingos gašlumo ugnies,

            Aistringai alsuoja, jo akys liepsnoja!

            Jis peilį, nukaltą iš storo vinies,

            Pačiupęs nuo stalo, grėsmingai kilnoja.

Ir grumiasi kūno žiaurus geidulys

Su dvasios skaistybe, kuri vis kartoja:

-Ne, ne!... Niekuomet!... Nors vinies smaigalys

Jau drasko krūtinę, kova nesustoja.

            Ji dangsto save sudraskyta suknia

            Ir ginasi: „Ne…! Šito Dievas nenori!...”

            Ir vėl naujas smūgis, ir vėl naujas „Ne!”

            O, mama, aš mirštu!...O Kristau- Sinjore!...”

Galop ją paguldo ant molio grindų

Tiktai keturioliktas smūgis į širdį,

Dar ištaria Jėzaus, Marijos vardus,

Bet verksmo Teresės lopšy nebegirdi

            Nedorėlis, peilį nusviedęs piktai,

            Įbėga kamaron, ten užsirakina

            Ir drypso… Dar geiduliu dega skruostai,

            Kol juslių košmaras užmigdo vaikiną.

Už jaučių su Sašos šmaikščia vytine

Manieže sustojo nustebus Assunta:

- Marytės jau nebematyt balkone…

Mariuk, tu nubėk pažiūrėti! - jį siuntė.

            Bet Jonas, papsėdamas pypke tuščia,

            Tingiai atsikėlęs į pirkią nuėjo,

            Pravėrė duris…- Mano Dieve, kas čia?!...

            Marytė prieš jį kruvina sverdinėja,,

Jam moja ranka: - Dėde, Jonai, čionai!...

Čionai eikš!... Papjovė mane jūsų Saša…

Žmogus išsigandęs juk nebežinai,

Ką griebt, ką daryt…Jis kaimynus suprašo.

            Kilnus Cimmarelis, dukrelė, žmona

            Atbėgę paguldė Marytę ant lovos.

            Apalpus, išblyškus, visa kruvina

            Užmerktas akis skausmo ašarom plovės.

Ją Marijus ruošias išnešt pas save,

Įbėga Assunta. Pamačius Marytę,

Suklinka ir blaškos lyg kregždė narve:

- O gelbėkit, gelbėkit mano dukrytę!

            - O Gailestingiausias, kam baudi mane ?!...

            O žmonės, palikite mano dukrytę!

            Aš būsiu su ja, jos neduosiu! Ne, ne!...

            O ši atsimerkus dejuoja:-Mamyte!...

- Kas tau, Marytėle, ak turte, kas tau?!

Kas tau taip padarė?! Už ką, Sutvėrėjau?!

- Tai jų Aleksandras…kad nesutikau…

Į nuodėmę vertė, bet aš nenorėjau…

            Išgirdus šį siaubą, apalpo mama,

            Kol ją atgaivino vaistais pas kaimynus.

            Marytę globoja, žaizdas plaudama, 

            Jos draugė Teresė švelniai apkabinus.

Marytė vis kliedi: - Išneškit mane!...

Terese, tu jo pas mane juk neleisi…

Paleiski mane, Aleksandrai!...Ne, ne!...

Koks tu nelaimingas…į pragarą eisi…

             - Ką jis tau padarė? Maryte, už ką?

            - Kad jam sakiau „Ne!”, kai į nuodėmę vertė.

            Subadęs peiliu, mane mušė ranka…

            Atleiskit jam, žmonės…O aš turiu mirti…

 Taip greitai apskriejo baisioji žinia

Apie žmogžudystę, Marytę ir Sašą:

Jau laužias kamaron įnirtus minia,

Marytė tik meldžias, atleisti jam prašo.

            Tačiau Aleksandras, užtrenkęs duris,

            Ligonį vaidindamas, drypso ant lovos.

            Galop Kamparini – tvirta moteris

            Vidun įsilaužusi mušti jį brovės,

Bet jam nuo minios su didžiausiu vargu

Apgynus policija pančius uždėjo.

Du karabinieriai raiti ant žirgų

Risčia jį į miestą tardyt nulydėjo.

             Uždusęs kaitroj akmenuotu keliu

            Jis basas kicena, jo alpstantį kūną

            Trankydamos tempia pašonės arklių…

            Vienuolika varstų bėgčiom į Nettūną.

Nekartą supančiotus tempia ir mus

Aistrų nuodėmingų nevaldomas žirgas.

Jis velka per kūno ir sielos skausmus

Vergijos keliu, kurs troškinančiai ilgas.

            Gyvenime, koks tu beširdis, kartus!

            Ne vieną iš mūsų tu pavertei Saša,

            Užtrenkdams plieninės nelaisvės vartus,

            Tu alpstančiam uždraudei vandenio lašą…

- Dižurne, vandens! Akyse man tamsu!...

Piktai jam atsako seržantas Formika:

- Molčat! Nepaloženo! Gausi ausų!...

Krizendamas rodo kareivišką štiką:

             - Nors pančiuose skauda sutinus ranka,

            Kaltės protokolą „marš!” pasirašyti…

            Ak, tu žmogžudy, pasakyki už ką,

            Už ką nužudei tą beginklę mažytę?!

- Aš nenužudžiau… Man pati ji kalta,

Kad meilę atstūmė: esu jos vaikinas…

Norėjau su ja… nu…sakyt sarmata…

Man ryt į kariuomenę… Va, ir šaukimas.

            Užtirpusiu, purvinu savo pirštu

            Jisai protokolą lape pasirašo.

            Žandarai, pagriebę užu pažastų,

            Į griežtąją kamerą įmeta Sašą.

Čia jį pasitinka pelėsių tvanka,

Barzdoti veidai ir liepsnojančios akys:

- Kas nauja pasauly? Iš kur tu? Už ką?...

Ir Saša pravirko, nelaimę apsakęs.

             - Buržujai kalti, kad čionai patekai!

            Tau nėr jokio reikalo šlapinti ūsų:

            Juk ar ne sinjorams tu dirbai dykai?

            Čionai nors kopūstų tu prikimštas būsi. 

Tiktai tu tardytojams pats neišsiduok

Apie savo meilę bei lytinį geismą…

„Veiksmu tuo norėjau užsigarantuot

Sau valdiškos duonos: -  sakyk jiems per teismą.

             Kai Saša, sau nosį krapštydams pirštu,

            Pavargęs ant narų jau pusmiegis kniurkso,

            Draugai cicilikai apspitę ratu,

            Jį moko iš knygų Prudono ir Markso.

***********************************************************************Maryte, atleisk! Tave vieną paliko

Naujienų ištroškęs minios įtūžimas.

Na, štai pagaliau iš Karzano atvyko

Greitosios pagalbos vienkinkis vežimas.

 

Assunta, palikus vaikus pas kaimynus,

Pati ją ligoninėn veš į Nettūną.

Pažvelgus į Joną, tokia nusiminus

Pasako: -Sudie!... Pasimelsk ir už sūnų…

 

Bet Jonas negali net žodžio nuryti,

Nuleidęs akis į sukruvintą šluotą,

Gallop jis sušunka:-Assunta! Maryte!

Jau jos nuvažiavo keliu akmenuotu…

 

Jis stovi ant slenksčio toks vienišas, vienas:

Namai ištuštėjo. Dvi bonkos degtinės

Dar stovi lentynoj. Jas trenkęs į sieną,

Sugniaužia trinyčius prie savo krūtinės

 

Ir verkia lyg vaikas pasenęs artojas.

Jis dirbo, jis vargo, kol viską prarado…

Nejau vien tik katorga – vargšo rytojus?!

Vien bristi per nuodėmes, skurdą ir badą…

 

Kodėl taip plaki mane, vargo botage,

Tarytum pajungtą, vos gyvą kuinelį?!

Prakeiktas likime, už ką tu, už ką gi

Daužai prastą žmogų, gniuždai Serenelį?!

***********************************************************************

Bet skausmo vežimas, kurs dar labiau krato,

Per akmenis darda tolyn į Nettūną.

Čia nieks nesikeikia, čia skausmą įprato

Laikyt širdies žirgu kely į šventumą.

 

Čia kelias toks prastas, duobėtas, dulkėtas,

O popiečio saulės kaitra taip troškina…

Kraujuoja vaikelis, žaizdų išakėtas

Ir meldžias už mamą, už vargšą vaikiną,

 

Už sielą tėvelio į Angelą Sargą,

Į kenčiantį Kristų, į mielą Madoną…

Maža ji, bet didelį pernešė vargą,

Dar laiko kryželį prie kruvino šono.

 

Vežimas taip krato, taryrum badytų

Ją budelio peilis kaskart vis iš naujo.

- Mamyt, ar toli dar? Ar dar nematyti?

Paklausia ir alpsta, netekusi kraujo.

 

Nubudus vėl meldžias, vėl klausia Assuntą:

- Ar dar toli miestas, brangioji mamyte?

- Tiktai vakarop, apie kokią aštuntą…

Mama ją ramina: - Jau bokštai matyti…

 

Galop atvažiavo. Vartus atrakino.

Atbėgęs įleisti vikrus sanitaras.

- Mamyte, vandens! Man taip bloga, troškina…

- Negalima gert! –grubus felčeris baras.

 

Prie šių skausmo vartų taip pat kaip ir Saša

Iš troškulio blaškos ir alpsta Marytė.

Vandens jai neduoda, nors taip švelniai prašo,

Nes tuoj operacija reiks jai daryti.

 

Švelnus kapelionas – Martini Gvijardo

Poteriauti skuba, nes čia nėr ko tęsti.

Ir štai operuoja ją žinomo vardo

Geri specialistai: Bartolo, Onesti.

 

Jos skaistūs veidai nukraujavę pabalo,

Plaukai sutaršyti, išjukę kasytės…

Visai be narkozo ją guldo ant stalo:

Žaizdų užkrėtimas: nelemta taisytis.

 

Kančia neregėta… Ak, Jėzau, Marija!...

Dejuodama meldžias, kakta prakaituoja.

Dvi valandas kenčia, skausmu užsiryja,

Kol pjausto, kol valo, kol siuva, bintuoja

 

Prieš verkiančią mamą Marytės palatoj

Dangaus šypsena jos veide neužgeso:

- Mamyt, ko verki? Juk gerai aš jaučiuosi…

Ką daro broliukas, Ersilė, Teresė?...

 

- Mamyt, kur nakvosi? Rankytę ištiesia

Norėdama mamą apglėbti, paguosti.

- Nereikia kalbėt: man išeiti jau liepia…

Assunta bučiuoja jos degantį skruostą.

 

Per naktį kliedėjusią karštis ją blaško…

Tiktai maldoje trumpai nusiramina.

Sukepusias lūpas vandens lašais taško

Medseserys: Janė, Benjamina.

 **********************************************************************

Apie Mariją Goretti gyvenimą galite daugiau informacijos paskaityti anglų kalba Ji žuvo būdama vos 11 metų Italijoje ir laikoma šventąja, nes žuvo priešindamasi seksualiniam smurtui Maria Goretti - Wikipedia 

Lietuvių kalba: apie Mariją Goretti minėjimą liepos 6 d.